Juodasis magas

Prologas

Damijanas sėdėjo ant aptriušusios lovos krašto užmerkęs akis, pajutęs šiltą saulės spindulį liečiantį jo skruostą, prasimerkė.
Sukosi galva, vaizdas liejosi, o skrandžio turinys pradėjo kilti į viršų. Nieko nelaukdamas užsimerkė tikėdamasis, kad nemalonūs pojūčiai tuoj pat pradings. Po akimirkos, lėtai pramerkė akis. Vaizdas dar neryškus, bet galvos svaigimas ir pykinimas praėjęs. Vaikinas apsidairė aplink kambarį, akyse vaizdas dar liejosi, bet už akies kampučio užkliuvo kambaryje stovinti didelė drabužių spinta, kurią jis, su dar nepagerėjusia rega matė kaip didelį medžio gabalą be kontūrų, jos durys pradarytos, o turinys iškritęs ant žemės. Damijanas įsikabino į lovos gale pritvirtiną metalinį rėmą ir po mažu stojosi. Kojos drebėjo, bet svorį atlaikė, atsistoti pavyko. Drebančiomis kojomis priartėjo prie spintos ir įsižiūrėjo į jos išverstą turinį. Drabužiai. Damijano drabužiai: kelnės, lininiai marškiniai, kelios maikutės, kojinės, viskas ką jis turėjo spintoje dabar buvo ant medinių, aptrūnijusių grindų, išskyrus kelis susagstomus marškinius, kurie kabojo spintoje, nepaliesti. Vaikinas susiėmė už galvos, bandydamas prisiminti vakarykščius įvykius, bet nesėkmingai. Galvoje tamsu.
Jo akys nukrypo prie durų pastatyto medinio staliuko ant kurio gulėjo nuversta naktinė lempa.
“Kas čia įvyko? ” sau po nosimi, vos girdimai sušnabždėjo.
Pastebėjęs, kad akyse matomas vaizdas daug ryškesnis, o kojos nebedreba, pasuko kambario durų link, jas lėtai pradarė, durys garsiai sugirgždėjo, vaikinas įkišo galvą į kitą vedantį kambarį, kuriame buvo virtuvė. Ten taip pat netvarka: šaldytuvas pradarytas, maistas ištrauktas ir pamestas ant balto, plastmasinio, apvalaus stalo, visos virtuvinės spintelių durys taip pat praviros, ant stalviršio po spintelėmis, išmėtyti prieskonių pakeliai, miltai išbyrėję po visą stalviršį ir dar daugiau pakuočių, kurie netvarkingai gulėjo išmėtyti ant stalvišio ir grindų.
Damijanas suraukė antakius, drąsiai žengė į virtuvę ir apsidairė: “Kas čia po galais vyksta? ” – pagalvojo jis praeidamas virtuvę ir žengdamas kitų durų link. Pridėjęs ausį prie tėvo kambario durų tikėjosi išgirsti garsų knarkimą.
“Galimai vėl būdamas girtas, namus apvertė aukštyn kojomis, ieškodamas pinigų susmirdusiam gėralui”, pagalvojo, bet už durų tvyrojo tyla.
Tvirtai paėmęs už rankenos, plačiai pravėrė kambario duris. Damijano akys išsiplėtė, galvos svaigimas sugrįžo kartu su pykinimu, delnu prisidengė burną.
Tėvas gulėjo viduryje kambario ant plikų medinių grindų,  kraujo baloje. Veidas neatpažįstamai  sumaitotas į raudoną masę, krūtinėje žiojėjo skylė.
Damijanas atitraukė ranką nuo burnos, norėdamas užsidengti nosį, nes kraujo kvapas tapo nebepakeliamas, bet jas atitraukus pastebėjo tamsiai rudais ir raudonais dažais ištepliotas rankas. Savo rankas. Jas ištiesęs apžiūrėjo ir po sekundės suprato. Kraujas. Tamsiai raudonos ir rudos spalvos kraujas buvo apdžiūvęs ir siekė iki pat alkūnių.
Žingsnis atgal, dar vienas ir dar vienas.
Atbulomis, lėtai eidamas bandė suvokti kas vyksta. Tėvas kambaryje guli negyvas, jo rankos kruvinos.
Sustojęs virtuvės viduryje šis apsisuko ir greitu žingsniu patraukė koridoriaus link, jį perėjęs pasuko į dešinę, patraukė už metalinės rankenos ir pakliuvo į vonios kambarį.
Damijanas rankomis įsitvėrė į baltą kriauklę ir užsimerkęs stengėsi prisiminti kas nutiko, ant kaktos sublizgėjo keli prakaito lašiukai, kvėpavimas padažnėjo, ant kaklo išryškėjo venos, iš burnos pasileido gilus šauksmas.
- Velnias! - išrėkdamas trenkė ranka į kriauklės kraštą. Šis jau norėjo susiimti už galvos, bet veidrodyje pamatęs kruvinas rankas, atsuko čiaupą iš kurio pasileido stipri, šilto vandens srovė ir agresyviai pradėjo plautis apdžiūvusį kraują.
Damijanas spėjo nusiplauti rankas ir užsukti vandens čiaupą, kai išgirdo duslų beldimą į medines namo duris. Jo akys išsiplėtė, baimė persmelkė kūną ir kiekvienas kūno raumuo įsitempė. Lėtais žingsniais priėjo prie durų ir šiek tiek jas pravėręs iškišo galvą.
Juodai apsirengusi žmogysta. Nematytas vyriškas veidas pridengtas didele juoda skrybėle. Vaikinas ruošėsi trenkti durimis, bet nepažįstamasis spėjo įkišti savo juodu ilgaauliu apmautą koją.
- Damijanai, atėjau tau padėti. – iš vyro lūpų pasigirdo storas, gergždžiantis balsas.