5559

nužvelgtame vei’drodyje
nebėra ko prarasti tik slėpti
šiuose vakaruose nei žibučių
nei lavonų- tik laukiu
kol pasivysiu laiką
kai būnas laikas
į darbą  krauti šį kūną
sandėlyje miego
iš kiauro
į tuščią

tekste ir visada nebūti
galbūt tai vienintelis tik būdas
pateisinti būties būtį
iš tikrųjų ir išties
apsakau pamatęs jus
nekalti jūs
nei dievas nei aš pats
nei Dievas nei ne aš pats
ir ne viskas  ne niekas
ir net ne vidurys
besisukantis drugiais
fontanas- - -  --
už pasaulį tokį

kaltas yra žodis kaltas
kai nublokštas aukštesnės
bangos nuo dar savo paties
jis prisigerė dar ne savo paties
savo ne paties ne nieko  viską-
ak kaip skaudžiai buvo tylėta
kai suabejojo savimi
tik žmogaus
sūnus

pertrūkis amžinybėje
tėra dar viena amžinybė
eilėse yra eilės išpažinties
o ten ir ten- jos nereikia
niekam

šis vakaras nepabunda
o- ištįstą į rytą
nepavogęs iš nebūties
net nebūties

daugiau nieko kitur-
nepavyko surast.

šešėlių apleistas
prakeiksmas
saulei
mirties
aš dar gražus