Šiurpi požemio paslaptis

Kadangi lietuviu tautai taip patinka tragiški kūriniai, tai pateiksiu savo naujo romano pradžią.

Tamsa gaubia kambarį. Palei viena siena, kai kur dega mažos krovikliu švieselės. Tolimiausiame kampe girdisi vos girdimas burzgimas ir vos juntamas oro šniokštimas. Ten dirba oro valytuvas. Kambaryje esantis oras mažai skiriasi nuo to, kas būna po audros su žaibais. Kambaryje dvelkia silpnas pūšų kvapas. Prie lango ant plačios lovos girdysi negarsus knarkimas. Netikėtai už lango pasigirsta šiukšlinės mašinos garsai. Knarkimas nutilsta. Lovoje gulintis žmogus pusbalsiu nusikeikia.
- Tie svolačiai ir vėl su savo mašina mane pažadino. Ir kaip man užmigti?
Vyras žvilgteli į savo išmanųjį gulinti šalia ant kėdės ir sumurma.
- Penkios. Nei keltis nei miegoti. Kad juos kur velniai tuos šiūkšlinikus... Nors... - jis patyli ir atsidusta - Pažiūrėsiu kas darosi mano „ Xcrafte“. Tikiuosi koks žąsinas mano laivyno nenunešė...
Sunkiai pakyla iš lovos ir sėda prie stalo ant minkštos sofutės, prie kurios stovi žurnalistinis staliukas nukrautas visokiais popieriais ir niekniekiais, kuriu vidurį išdidžiai riogso didelis žaidybinis laptopas. Spusteli aparato įjungimo mygtuką. Kompiuteris su suūžia kaip mažas dulkiu siurblys. Įsižiebia ekranas ir apšviečia netoli jo sėdinčio vyriškio veidą. Stambiame veide matosi siauros akis kaip būna būdinga rytu tautos atstovams, nedidelė žilstelėjus barzda ir balzgana plikė. Nežymia nušviesta, matosi kresna nuoga, trumpais plaukais apžėlusi vyriška figūrą. Pagaliau kompiuteris pilnai užsikrauna. Pasigirsta pelės spragsėjimas ir klaviatūros tarškėjimas. Prisijungia prie žaidimo internete ir patenkintas vypteli. Jo brangus kosminis laivynas dar sveikas. Vėl pasigirsta kompiuterinės pelės spragsėjimas. Jis atsidaro kitus internetinius puslapius ir pradeda ten naršyti. Po gero pusvalandžio iš jo krūtinės pasigirsta atsidusimas.
- Viskas jau žinoma. Tas pats per ta pati tame Feisbuke... - sumurma - nors... - jis patyli ir jo akys įsiminga į vieno forumo pranešima, kitame interneto puslapi, kuriame aptarinėjami paslaptingai dinge paaugliai viename iš paslaptingiausiu miesto požemių. Anot gandu, kad ten yra kažkokia šiurpi paslaptis, pradanginusi ne viena mėgėja, kišti savo nosis kur nereikia. Mąsliai pasikaso savo žilstelėjusia barzdą.
- Gal ir verta pamėginti... - sumurma ir pradeda ieškoti informacijos apie tai.
Visi į kuriuos jis kreipiasi pagalbos dėl tos informacijos, tik juokiasi ir rašo kad jis per senas tam. Tik vienas vyriškis vadinamas požemiu šunimi sutinka su juo susitikti ir aptarti ta reikalą. Jie susitaria per privatu kanalą, kur susitiks. Žilabarzdis vyras patenkintas pasiglosto savo žila barzdą. Jis tikrai neplanuoja ramiai numirti vienišas savo lovoje. Jau jam taip buvo nutikę. Aukščiausias suteikė tada jam malonė ir sugražino atgal į gyvenimą. Dabar jis gyvenimą kitaip vertina. Studijuoja daug psichologijos darbu. Domisi astrologija, ezoteriką ir panašiais dalykais. Tačiau jaučia, kad jis dar ne viska padarė gyvenime. Kad jam dar reikia vieno didelio nuotykio, kuris apvainikuotu visas jo žinias. Sutartu laiku, jis nueina prie apleisto seno namo griuvėsių, riogsančiu, šalia tokiu pačiu apleistu senoviniu kapiniu. Ten jo jau laukia vyras garbaus amžiaus. Jo liesas kūnas atrodė kad tuoj sugrius nuo ji košančio vėjo, bet siaurame veide dega mįslinga žalia ugnimi akys, o ilga žila barzda, tarsi pergalės vėliava plaikstosi vėjuje. Kūną dengia keisti skarmalai ant kuriu kaba įvairus amuletai.
- Vis dėl to atėjai. - pasigirsta sausas krenkšiantis balsas, tarsi sutraškėtu sausi žabai šalta žiema.
Vyriškis šypteli.
- Niekas negyvena su šituo kūnu amžinai. Tai tik laikinas rūbas.
- O ką žmogus gali turėti amžinai? - Požemiu šuo sausai susijuokia.
- Mūsų patirtis yra amžina. Dėl tos patirties mes ir gyvename.
Senis pasiglosto savo besiplaikstančia barzdą.
- Atmink. - prabyla jis po pauzės, kuri laika įdėmiai tyrinėjęs vyrą. - Ta kelionė gali būti ir į viena puse. Ar tikrai esi tam pasirengęs? Kai kurie grįžta tuščiomis rankomis, kiti iš viso nebegrįžta. Aš per daugybe dešimtmečiu jau daug mačiau visokiu drąsuoliu.
- O tai kiek tau metu? - Vyriškio veide atsiranda abejonė ar tikrai kreipėsi ten kur reikia.
- Tiek kad galėtum būti man anūku. - sukrizena senis.
Vyras susijuokia.
- Kaip suprantu, ne už dyka sutinki man parodyti kelia.
Senis papurto galva ir iš skarmalu ištraukia raudono stiklo taure ir ištiesia vyrui.
- Jeigu ja pripildysi savo krauju, tada aš tau parodysiu kelia ir duosiu raktą.
Vyras net atsilošia atgal ir susimasto. Po minutės, ryžtingai išsitraukia peili ir atkiša kaire ranka po atstatyta jam taure. Po akimirkos perbraukia per kairės rankos delną ir sušnypšią iš skausmo. Nuo delno pasipila  kraujas ir pradeda tekėti į taure. Senis apsilaižo, bet neištaria nei žodžio tik jo žalios akys nusidažo kraujų. Kai taurė tampa pilna, vyras atitraukia nuo jos ranką ir sveika ranka išsitraukia jau paruošta panašiems dalykams tvarsti. Senis drebančia ranka prisikelia taure prie savo lupų ir net apsilaistydamas savo ilga barzda ja išgeria. Kai tik jis išgeria paskutini laša kraujo, tiesiog akyse pradeda jaunėti, o vyras pajunta kad ji palieka jėgos. Pajaunėjęs senis, mosteli jau gerokai susenusiam vyrui sekti iš paskos ir nusiveda į namo griuvėsių rūsio tamsa...

                            Šiurpi požemiu paslaptis

Iš požemiu tamsos išnyra, mažas šviesos taškelis. Jis lėtai auga mėtydamas ilgus šešėlius. Ataidi artėjantis dvejų žmonių žingsniai. Pasirodo priekyje einantis pusamžis vyras su ilgiausia barzda, benešantis ištiestoje rankoje senovine alyvine lempą. Jos šviesoje matosi kaip dega nešančio akys negera kruvina ugnimi. Nors jo drabužiai ir atrodo apdriskę, bet raumeningos rankos parodo visa fizine jėgą. Jam iš paskos, vos pavilkdamas kojas, velkasi senis su sidabrine barzda. Nors to drabužiai ir atrodo geri, bet kaba kaip ant pakabos bet akys dega ryžtu ir atkaklumu. Atrodo kad nei vienas iš jų nekreipia dėmesio į sklindančia baisia smarve ir netoliese cypaujančias žiurkes. Netrukus jie sustoja ties koridoriaus išsišakojimo. Tunelio gilioje tamsoje matosi du atskiri koridoriai. Nešantis žibinta, pasisuka į žilabarzdi seni, nušviesdamas jos raukšlėmis išvagota veidą ir susikūprinusia liesa figūrą.
- Paklausyk manęs. Mano senelis, per antra pasaulini karą tarnavo vokiečiu esesininkams. Jie šito požemio gilumoje, paslėpė labai daug aukso luitu. Bet tai pat ir mirtinu spąstų. Niekam nėra pavykę pasiekti aukso. Bet tu gali ji pasiekti. Jeigu eisi šituo koridoriumi... - vyras mostelėjo ranka į viena atšaką. - Ten jo gale rasi geležines duris. Už tu dūrų yra didelis kambarys. Jo gilumoje stovi kažkokia dievybės skulptūrą su keturiomis rankomis. Kiekvienoje rankoje yra skirtingu spalvų kristalai. Jeigu juos visus vienu metu paimsi iš visu statulos keturių ranku, atsidarys mažos durelės statulos krūtinėje ir ten bus raktas, kuris užrakins visus spąstus. Tada galėsi sėkmingai pasiekti nacistu auksą. Bet reikia, kad ir aš tau padėčiau. Kitaip nieko nebus. Kažkada labai senai ten ėjau su savo tėvu pasiimti nacistu auksą. Tik mums nepavyko. Tėvas žuvo, man atskleidęs kaip pasiekti ta prakeikta auksą. Buvo ir kitu kurie su manimi ėjo, bet paskutine minute jie pasitraukė... Vyras mįslingai nutylo. Tiriamai pažvelgė į sukumpusi senį.
- Jeigu man padėsi, tada pažadu tau gražinsiu prarastus metus. Jeigu nesutinki, gali grįžti atgal.
Senis linktelėjo galvą. Iš jo krūtinės įsiveržė gilus atodūsis.
- Aš eisiu iki galo. - pasigirdo jo specifiškai girgždantis, kaip senu daromu dūrų balsas. - Netikiu kad metus sugražinsi. Tokiu stebuklu nebūna. Bet jeigu galėsiu auksą palikti savo vaikams, taip aprūpindamas jų ateiti, negaila ir numirti.
Vyras pritariamai jam linktelėjo ir pamojo ranka sekti iš paskos.  Netrukus, vyro žibalinės lempos šviesa apšvietė  minėtas aprūdijusias duris ir aprūdiję geležiai ratai ant jų, kokie būna ant geležiniu dūrų laivuose. Ant geležiniu dūrų viršaus matosi svastikos ženklas. Šalia jų, ant žemės, mėtosi žmonių kaulai ir kaukolės. Iš jų didžio buvo galima spėti, kad tai ne tik suaugusiu bet ir paaugliu kaulai. Vyras pasisuko į senį.
- Tik aš žinau kaip ir kiek reikia pasukti tuos ratus, kad atrakinti duris. Jeigu kažkas neteisingai pasuks bent į viena puse, sudirbs slapti spąstai ir sukinėjantis žus kaip tie pasipūtėliai. - jis mostelėjo į besivoliojančius kaulus. Senis supratingai linktelėjo ir atsitraukė nuo dūrų. Vyras priėjo prie ratu ir atsikrenkštęs pradėjo juos sukinėti tai į viena tai į kita puse, vis kažką įsiklausydamas. Matėsi kad jam reikia įdėti nemažai fizinės jėgos kad juos sukinėti, nes vyro veidą išpylė praikaitas.  Po pusvalandžio pasigirdo spragtelėjimas kažkur duryse ir vyras pastūmė jas į vidų. Pratisai girgždėdamos jos sunkiai prasidarė. Vyras mostelėjo ranka seniui sekti iš paskos ir peržengė dūrų slenksti. Tas nusekė  jam iš paskos. Peržengęs slenksti, atsargiai apsidairė. Kaip ir kalbėjo vyras su ilga barzda, didelio kambario gale pamato stovinčia didelė statula, kuri laiko savo keturiose rankose skirtingu spalvų kristalus, kuriu kiekvienas didumu sulig mažo vaiko kumščiu. Vienoje jos rankoje, skaidriai raudonas, kitoje žaižaruojantis kaip naktinis dangus, trečiame žalias kaip skaidrus smaragdas, o ketvirtame kaip tyriausias vanduo. Ja pačia apšviečia menka lemputė, kabanti pilko kambario vidurį, kurios sienos išraižytos nežinomais simboliais. Grindis nuklotos aštriais stalaktitais. Vyrai priėjo prie statulos arčiau.
- Po mano ženklo imk už juodo ir žalio kristalo. - Kambario tyla nutraukia Požemiu Šuns balsas. Jis ir buvo tas kažkada sugriuvęs senis, o dabar jau pilnas jėgų vyras.
Senis su žila barzda linktelėjo galvą ir atsistojo šalia statulos dviejų ranku ir ištiesė į nurodytus akmenis savo drebančias rankas.
- Vienas, du, tris. - suskaičiavo Požemiu šuo ir vyrai sutartinai paėmė už minėtu akmenų.
Spragtelėjo durelės statulos krūtinės aukštyje ir atsidarė durelės. Požemiu Šuo nusuko savo veidą nuo senio ir klastingai įsišiepė.
- Palaikyk tuos brangakmenius, kol paimsiu raktą. Ji reikia irgi teisingai paimti. Kitaip suveiks dar kiti mirtini spąstai. - su tais žodžiais, padavė jis seniui savo akmenis.
Pravėrė plačiau mažas dureles ir kažką pasukinėjąs ten, išėmė keisto ornamento apskrita daiktą. Jiedu nepastebėjo kaip užsidegė statulos akys raudona šviesą. Netikėtai, Požemiu Šuo kita ranka, smogė su juodomis kriaunomis, dideliu peiliu, seniui į krūtine. Tas suriko nežmogišku balsu ir jo kraujas užtiško ne tik ant akmenų laikomu rankoje, bet ir ant statulos akių. Staiga iš jos degančiu raudonai akių į seni susmigo du raudonio spinduliai, perverdami jį nuo galvos iki kojų ir apšviesdami rankose laikomus kristalus. Vargšui pasirodė kad viskas jame užsidegė nepakenčiam stipria liepsną, ne tik visas kūnas, bet ir visi nervai, smegenis. Pasigirdo klastingas Požemiu Šuns kvatojimas, kai netikėtai, jo krauju sutepti netikėtai tris kristalai sprogo jo rankose o jų skeveldros susmigo giliai į senį. Ketvirto raudonas kristalo skeveldros sprogusios susmigo ne tik į senio į kūną, bet ir pataikė į statulos akis. Statula  staiga sprogo tokia jėga, kad nubloškė vyrus į skirtingas puses.  Požemiu Šunį parbloškė tiesiai ant atsikišusio stalagmito, kuris ji pervėrė kiaurai, o po senio kojomis  atsivėrė bedugnė, į kuria jis nulėkė šaukdamas iš kančios. Ant bedugnės duobės, užgriuvo atskilęs nuo lubų betono luitas. Požemiu Šuo suklykė paskutini karta, po akimirkos kambarį palaidojo akmenis nukritę iš viršaus.