iš plataus lietaus laikų

kiek daug neištarta
sušlapusiame voratinklyje-
buvo užtat kur grįžti
kur tik tik vanduo

pasaulis pjaustė
jį į lietų-
nebuvo ko slėptis
kaip ir debesims

mes ant tiek
išskridę buvom-
baltam žaibui
taupėme tamsą

.

pamenu bandžiau šokti
atverstas į vertikalią
balą

kai tą darai būdamas savimi
nėra taip jau keista

į mane prigrūdo pasakų
su pasibaigusiu galiojimu
akmenų narkotikų sektantų
tikrą ir netikrą motiną--
tarp jų nebuvo skirtumo

visi manė kad išprotėjau-
bepročiai šitaip nekenčia

.

aš tik neradau visko
vainikuojančios progos
bybį dėti į arbūzą

kurį po pagoniškų šėlionių
aušrinį gėlą rytmetį
ji atseit netyčia nugvelbė

jau tik į vienvietę
palapinę