Egoistinis

Nusisuku, nuo laiku nepražydusių obelų. Laukiuosi, nėščia kurčio aklumo, išsekusi gerų naujienų. Lažinuosi, vėl rinkdamasi grimasas, šiam manieringai išpustytam parade, pati nuogai išsirengusi, kvepianti psichodeline meile.

Karts nuo karto suklykia toji mergaitė, kurią tuoj nuraminu, sakydama, kad dar ne laikas, yra daugiau už ją kenčiančių.

Apsirgusi mano tėvystė, nuožmiai varsto prisiminimus. Kaip ją slaugyti? Dievas skurdžiai dalijęs turimą, stovi kampe abejingai. Matau tavo akis! Savo auką mainiau į maldą meilės, klupdama, alkana, sustirusi. Nekaltai pradėta kurčio aklumo, atimk iš manęs kalbos dovaną, juk žinai, neišnešiosiu nepasakiusi. Neisiu su tavimi į šios dienos vodevilį, šypsenomis išpuoštus veidus, drungnus Ramybės linkėjimus, alegorinę gerąją naujieną.

Apkabinsiu Ją raudančią, pavargusią nuo pačios nejautrumo ir netvarkos. Šiaip ar taip daigai išdygę per akiduobes urgzdami sukasi į naktį, o aistra užšalusi džiūva.

Gal pasiruošt pačiūžas? Kurias tėtis vėl ir vėl svarstys?
- nebekūkčiok, ateinu tave apkabinti. Aš turiu tau laiko, jau turiu...