Nerašykite komentaro po šiuo, prieš neįsigilinę į kvailystę.

Akys. Lyg ledas, lyg kraupus vaizdas stovi jose. Kaip kardas cinematografijoje, prieš įsmeigiant į auką, mano krūtinė iš vien nebetekusi egzistencinės prasmės. Ji tokia sunki, ir miglota, kaip tas tirštas rūkas, kurio baisiai nemėgstu žiemą ir rudenį, ar kiekvieną rudens kruvinai švytinčią aušrą. Norėčiau įpūsti šiam Pilkiui truputį šalčio: sustingtų jis į mažus ledo kristalėlius, arba į šešiakampes snaiges, ir iškristų nuostabiai blizganti kruša. 
Pagalvoju, gal ši naktis galiausiai baigsis. Visi tie prakeikti mėlyni dangūs, ir sušikti vakarai melancholijos dėka. Gal viskas pasibaigs kažkada, kaip ir pliaupiantis lietus, bet ar galėtų liūdesys sustoti ties mano lūžimo tašku, ir tenais pats pasibūti? Kvėpuoju ir dėlioju pamestus skaičius ir kometas. Noriu nukeliauti, kur tuštybė apgaubs šią tamsą. Kažkada.