Varlytė Žalutė vandens lelijų prūde

Vaivorykštės spalvomis žaižaruojančiame prūde gyveno varlytė Žalutė. Jos daili suknelė buvo austa iš pakrantėje augančių viksvų ir žalių dumblių. Žalutė mėgo nardyti į skaidrios pakrantės dugną rinkti spalvotus akmenėlius, kurie saulės šviesoje žėrėjo lyg deimantai. Iš tų akmenėlių ant kranto dėliodavo mozaikas. Dienos atokaitoje varlytė sėdėdavo ant plukės lapo ir šnekėdavosi su savo draugu laumžirgiu Lainiumi. Laumžirgis jai pasakodavo, kokius prūdus aplankė kituose žemės kampeliuose, kiek vandens lelijų apuostė, ant kokių nendrių suposi.
Ant lelijų supausi,
Ir ant nendrių aukščiausių,
Spinduliuose žaidžiau,
Ir su vėju skridau.
Varlytė klausydavo jo su susižavėjimu ir pati norėjo pamatyti tuos kraštus, apie kuriuos jai pasakojo Lainius:
Kaip norėčiau ir aš,
Pauostyt gėles,
Paskraidyti aukštai,
Ten kur platūs kraštai.
Gyveno varlytė mažame namelyje ant prūdo kranto, kurio sienos buvo suręstos iš šakelių, o stogas iš geltonosios plukės lapų. Namelis buvo apaugęs kiškiakopūsčiais, kuriuos ji labai mėgdavo. Šokinėdavo jų pievelėje, gėrėdamasi savo žalia suknele.
Tik štai vieną dieną į namelį skubiai pasibeldė lauko pelytė ir uždususi nuo bėgimo ėmė aimanuoti:
“Padėk man, Žalute,
Apsėmė namutį,
Vaikeliai šlapi
Ir aš nevilty. ”
Varlytė labai išsigando, kad draugei pelytei vanduo apsėmė namelį, nes nenuorama kurmis prarausė urvelį nuo prūdo iki pelytės namų. Vanduo šniokšdamas ir putodamas užliejo pelytės kambarėlį, kur lovytėje miegojo trys jos vaikeliai. Varlytė suskubo jai padėti:
“Tau padėti skubu,
Greit į dugną neriu.
Štai urvelis giliausias
Nuo upelio išraustas. ”
Varlytė stryktelėjo į prūdą ir pasinėrusi pamatė kurmio išraustą urvelį. Vanduo srauniai tekėjo į pelytės namus, kurie buvo giliai po žeme. Ji ėmė akmenėliais kamšyti skylę, kad vanduo nustotų tekėjęs, bet akmenėlius įtraukdavo srovė ir jie nuplaukdavo gilyn. Kad ir kaip stengėsi varlytė atsispirti ir plaukti ieškoti pagalbos, vandens sūkuriai įtraukė varlytę į tunelių labirintus, užpildytus vandeniu. Kurmio iškasti požeminiai takeliai tai užsisukdavo, tai užsilenkdavo, pasukdavo tai į dešinę tai į kairę. Oro burbulų pagauta varlytė skriejo šlapiais takeliais, nešama vandens srovės. Medžių šaknys ir grumstai pastodavo jai kelią. Tik štai urvas baigėsi ir srovė išturškė ją ant vandens lelijos lapo. Tai buvo nepažystamas prūdas, į kurį Žalutę nunešė srovė. Ji pamatė dailias baltas vandens lelijas, augančias pakrantėje, kokių jos prūde nebuvo. Nendrės šiureno ir sveikino ją, netikėtai atvykusią viešnią, į savo augalų karalystę. Viskas čia buvo taip gražu, kaip pasakojo laumžirgis. Varlytė buvo sužavėta naujuoju prūdu.
Bet štai- priešais pasirodė du raudoni stulpai. O ne- tai gandro kojos, - išsigando varlytė. Gandras lėtai šmirinėjo aplinkui, ilgu raudonu snapu tikrindamas dugno kriauklytes, ar nerasiantis čia ko nors skanaus. Laimei, varlytės suknelė buvo žalia ir nesimatė tarp vandens augalų, tad gandras jos nepastebėjo. Praėjo aukštai iškėlęs galvą. Varlytė nenorėjo tapti gandro pietumis, todėl susiruošė kuo greičiau iš čia iškeliauti. Be to, čia nebuvo jos draugų, jos mažo namelio ir žaižaruojančių akmenėlių, kuriuos ji taip mėgdavo rinkti. Prisiminė pelytę su vaikeliais, kurie šlapi ir sušalę laukė pagalbos ir nusprendė grįžti namo. Juk savas prūdas už visus mielesnis, -mąstė varlytė. Tik nežinojo, kaip sugrįžti atgal. 
Pro šalį lėtai plaukė rudoji Dusia, pasiirdama palengva tai viena koja, tai  kita. Ji atrodė niekur neskubanti, o tik išplaukusi pasiplaukioti gražiojo prūdo pakrantėmis. Varlytė pamojo jai ir norėjo paklausti kelio, kaip grįžti atgal, bet Dusia nekreipė į ją dėmesio. Nusiyrė savo kojelėmis į kitą prūdo pusę. Ne visi prūdo gyventojai buvo draugiški varlytei Žalutei.
Štai atplaukė dar vienas upelio gyventojas. Tai vandens voras Sidabriukas. Jis stūmė prieš save didelį oro burbulą, ketindamas prilipdyti prie nendrės stiebo, kad turėtų sau namelį, mat voriukas gyveno oro pripūstame namelyje. Oro burbulas buvo toks lengvas, kad jis vis kilo į vandens paviršių ir Sidabriukui reikėjo pasistengti, kol pritvirtino jį prie stiebo. Varlytė susigraudeno ir sako voriukui:
Mielasis vore Sidabriukai,
Tie gražūs oro burbuliukai...
Kaip man rasti kelią,
Kuris namolio veda?
Voriukas buvo linksmas prūdo gyventojas. Jis vis pūtė oro burbuliukus, kurie virtinėmis kilo į viršų tarp nendrių. Jis atsakė:
Bur bur, bur bur burbuliukai
Kaip mažyčiai karoliukai,
Jie nuneš tave aukštai
Ten, kur baigiasi krantai.
Vandens voras išpūtė aplink varlytę didelį oro burbulą ir varlytė kartu su juo ėmė kilti į vandens paviršių. Štai jau matyti prūdas iš viršaus. Varlytė sklendė burbule virš vandens, aplenkdama vandens lelijas. Pakilo virš pievos ir medžių. Vėjas nešė juos į tą pusę, iš kurios varlytė buvo tuneliais atplaukusi. Dabar ji pamatė, koks platus pasaulis, kiek daug medžių, prūdų ir ežerų pasaulyje. Juk visada taip svajojo paskraidyti lyg paukštis, bet negalėjo, nes buvo gimusi šokinėti. Pro šalį plaukė žydri debesėliai, genami nenuoramos vėjo. O ji skriejo tolyn, dairydamasi į visas puses, nes labai gražus ir spalvotas jai atrodė pasaulis. Tolumoje už kalno pamatė įvairiomis spalvomis tviskančią vaivorykštę. Tai ji atsispindėdavo jos mažajame prūde ir nuspalvindavo akmenėlius. O! Štai ir prūdas! Oro burbulas su varlyte lėtai nusileido ant plukės žiedo ir sprogo. Štai varlytė jau namie, atkeliavusi iš taip toli, iš kito žemės krašto. Jos pasitikti subėgo visi jos draugai: atskrido laumžirgis Lainius, pelytė su vaikeliais, daug varlyčių sesučių ir keletas žvirbliukų. Visi džiaugėsi varlytės sugrįžimu. Pelytė aprodė savo naujuosius namus moliūge, kuris augo daržo pakraštyje prie prūdo. Daugiau jai nebereikės gyventi žemės urvelyje. Naujieji namai buvo erdvesni ir šviesesni, su langeliu į daržą ir mažomis durelėmis. Laumžirgiui Lainiui ji pasakojo savo įspūdžius svetimame prūde:
Po pasaulį skraidžiau,
Debesėlius mačiau,
Bet už savo namus
Geriau niekur nebus.
Varlytė suprato, nesvarbu į kokius vandens telkinius nuneš likimo srovė, bet savi namai bus patys mieliausi, nes čia būsi mylimas.