Nuo stogų lašėjo žvangantys sidabriniai,
bet, subyrėdami į kišenes, jie įsigudrindavo kažkur pradingti,
lyg gamtos pasaulis būtų panašus į materialųjį.
Beregint saulė užtemdė lietų
ir velniškai besišypsantys spinduliukai
ėmė tirpinti sidabrinių balas.
„Nieko, rytoj vėl maudysimės gaiviame vandenuke! “ –
kiauliškai melavo saulė.
Ir, pilnomis turtų kišenėmis, lietus nutipeno pasitikti mirties.
Rytoj giedra.