Pieva. Pasaka dideliems ir mažiems žmonėms

Kažkur pasaulyje yra Pieva. Labai graži pieva – pilna įvairiausių gėlių ir į Saulę skrendančių drugelių. Kiekvieną rytą toje pievoje išdygsta po naują ramunėlę, pakalnutę, snaputį,  varpelį. Ar po kokią kitą gėlytę – puošnesnę ar kuklesnę. Kiekviena nauja gėlytė – tai naujas vaikiukas. Toks dar mažytis, gležnas, kurio labai laukia jo mama.
Šiandien iš drėgnos ir šiltos žemės prasikalė raktažolė. Ji dar silpnutė, vos nulaiko neišsiskleidusią galvutę. Aplink ją – visos pasaulio gėlės – didesnės, mažesnės, tik kraunančios pumpurą ir jau besipuikuojančios vešliais žiedynais.
  -Kas aš? Kur aš? – prasimerkė raktažolė.
  -Tu Pievoje, - geranoriškai paaiškino šalia auganti ramunė. Pažiūrėk, kiek čia mūsų daug– vaikiukų. Mes visi čia augame laukiami ir mylimi. Štai, matai tą dobiliuką? Koks jis didelis! Jis greitai skris  į Saulę.
  -O, kokia aš laiminga! Aš jaučiu, kaip manęs  laukia mano mamytė! O kaip aš ją pamatysiu?
  -Tu keliausi į Saulę. Kai ateis laikas, tavo žiedelis virs drugeliu ir tu išskrisi. Pažiūrėk, visa dangaus mėlynė pilna drugelių! Jie jau keliauja.
Raktažolė nusišypsojo ir iškart ūgtelėjo. O šalia jos, visai visai šalia staiga išdygo nedrąsi laukinė našlaitė. Tokia smulkutė, melsvai geltona, drėgna nuo ryto rasos.
  -Štai ir aš, - kukliai  šyptelėjo nauja gėlytė, - Ar greitai aš pavirsiu drugeliu? Aš labai noriu į Saulę, aš labai noriu pamatyti savo mamą. Ji manęs laukia?
  -Reikės ūgtelėti, -paaiškino šneki ir viską žinanti ramunė.
Ir vaikiukai augo. Gražėjo. Vieną vakarą ramunės žiedelis virto dideliu baltu drugeliu ir pakilęs nuskrido į raudoną besileidžiančios Saulės ugnį.
  -Sudie!, - šūktelėjo palikdama Pievą ramunė, -Aš būsiu vakarinis vaikiukas!
Kitą rytą našlaitė nubudo liūdna. Per naktį ji visai nepaaugo, o jos lapeliai pradėjo suktis ir džiūti.
  -Man bloga, - liūdnai sušnibždėjo laukinė našlaitė, - dabar aš jaučiu, kad mano  mama manęs nenori. Ji manęs nelaukia. Aš niekada nevirsiu drugeliu, aš neišskrisiu į Saulę.
  -Taip negali būti!, - paprieštaravo raktažolė. Visi vaikiukai laukiami. Pažiūrėk, kokie mes gražūs.
  -Apsidairyk geriau, ir tu pamatysi, kad kitos gėlytės tik išdygusios nuvysta. Jų niekas nelaukia. Jos nevirsta drugeliais. Jos  nelaimingos miršta.
Raktažolė apsidairė tolėliau – ji buvo tokia laiminga ir laukiama, kad anksčiau niekada nesidairė toliau savo žiedyno. O toliau, tarp nuostabių į dangų besistiebiančių gėlių ji pamatė ir vieną kitą vystančią ir džiūstančią nelaimingą gėlytę.
  Dar kitą rytą našlaitė nebenubudo.
O raktažolė užaugo. Jos rasotas žiedas virto drugeliu citrinuku, kuris  nuskrido tiesiai į tekančios Saulės spindulius. Ryte.
  -Mamyte, o kokia gėlytė buvau aš?
  -Tu, Saulyti, buvai dangaus mėlynumo varpelis