Dėkingumas

aš prisimenu vaikystę
aukštą žalią žolę
baimę miškuose paklysti
švelnų pievų tolį

aš prisimenu smėlėtą
ežero pakrantę
saulės pakilimą lėtą
šilimą ant žando

kas praėjo nebegrįš
kas ateis nežinoma
mus paliečia dabartis
mūsų sunaikinama

kas sekundę kas minutę
pasikeičia kūnas
jo neliks liks būti
vienas dėkingumas