Vėl

Krenta lėtai sniegas, vėl sulaukei valandos,
  Kai pabaiga tave žavi, Romo Kalantos.
  Bet ištirpsti ir palaistai,
  Vėl išdygsta pirmos gėlės.

  Ir, kaip gėlės, tau išauga naujos viltys,
  Tavo galvoje dabar švelnesnės mintys.
  Saulė jau siekia dangaus viršūnę,
  Net ir naktys jau ne tokios šaltos.

  Bet, kaip ir visi gražūs dalykai, šios dienos baigėsi,
  Nors ir žavi tave naujos spalvos, tu jauti - jos nyksta.
  Ir vėl tie lapai, kurie taip stipriai laikės,
  Su menku vėjo gūsiu pasi du od a.
        Kr    en      ta                    la          pa  i
    Kr                e                  n        ta                     
          s        n              i    e            g      a            s       
i      r                t      u                v        ė    l
      j        a      u            t      i                    e          s       
            k                a                    i          p
        n                      i                e
                    k                                      a
                                s