Žaliasis mėnulis. Tęsinys

7 skyrius

Ilgai svarsčiau, kaip turėčiau paprašyti karaliaus pinigų. Ramybės nedavė mintis apie virėją, kurio arklį aš praganiau. Jaučiausi jam skolinga, bet nežinojau, kaip tą skolą atiduoti. Net nusiunčiau Jitą pasikalbėti su juo ir patikinti, kad tikrai nepaliksiu jo nuskriausto.
Kitas pasirūpino, kad virėjui Nutui būtų paskolintas arklys. Karalius tokiais dalykais nesirūpino, galėjau būti rami, kad tokiu būdu jis apie mano kelionę nesužinos. Taip pat karalius buvo įspėtas, kad iš rūpesčio dėl brolio šiek tiek pasiligojau ir dėl to nesirodau menėje. Šį melą pasakiau Savanai, kai ji užėjo pasiteirauti, kodėl neateinu pietauti prie stalo, o ji, nieko neįtardama, perdavė karaliui.
Supratau, kad Neitas vis dėlto manęs neįdavė, tai maloniai nustebino. Gal visgi tas vaikinas nėra toks blogas, kaip atrodo.
Iki kitos dienos vakaro jau jaučiausi daug geriau. Daktaro įduoti tepalai savo darbą atliko, dauguma įbrėžimų, ypač ant veido, užsitraukė ir liko nedideli randeliai, kurie išnyks per artimiausias savaites. Šonkauliai dar buvo skaudūs, negalėjau vilktis suknios su korsetu, tik lengvas ir laisvas palaidines ir sukneles.
Kai Kitas užėjo į mano kambarį, buvau pasiruošusi ir su nekantrumu jo laukiau. Rankose laikiau ryšulį su maistu, skirtą papirkti Raganai Majai, labai tikėjausi, kad to užteks, nes smarkiai abejojau, ar galėsiu jai pasiūlyti ką nors daugiau – juk nieko neturėjau.
Su Kitu nuėjome į kalėjimą, kuris sukėlė blogus prisiminimus. Sudrebėjau, o nugara nušliaužė šaltas šiurpas.
– Tau šalta? – susirūpino Kitas. – Galiu duoti savo švarką.
– Ne, viskas gerai, – sulaikiau jį jau besivelkantį. – Tik blogi prisiminimai.
Praėjome kelias kameras, kai kuriose sėdėjo įvairaus plauko žmonės ir mus smalsiai nužiūrėjo, kai ėjome pro šalį. Kamera, kurioje teko pabuvoti man, vis dar buvo tuščia. Vis dar trūko to užtiesalo, kurį išsinešiau. O gretimoje kameroje vis dar dienas leido Ragana Maja.
– Ak, – ištarė ji pamačiusi mane ir Kitą priešais savo kameros grotas. – Nesitikėjau tave išvysti taip greitai, – išsišiepė.
– Labas, Maja, – pasisveikinau. – Atnešiau tau pavalgyti, – ištiesiau ryšulį pro grotas ir moteris priėjo pasiimti.
– Mmm, dėkoju. Taigi, kodėl sulaukiau tokios garbės?
– Man reikia tavo pagalbos, – tyliai pasakiau.
– Ir kodėl gi turėčiau tau padėti? – Ragana atrodė labai patenkinta, kad yra man reikalinga.
– Nežinau... Gal galėčiau ir aš tau kuo nors pagelbėti? Atnešti maisto, reikalingų daiktų?
– Hmm... – nutęsė Meja. – Nesudominai, – ir atsisėdusi ėmė vynioti maistą.
Sutrikusi susižvalgiau su Kitu.
– O kas jus domintų? – mandagiai paklausiau.
– Priklauso nuo to, ko norėsi iš manęs, – atšovė ji.
– Man reikia, kad padėtum surasti mano brolį. Girdėjau, kad tu burtininkė, gal galėtum pasinaudoti savo galiom ir nukreipti mane? Ar bent pasakyti ar jis... ar jis dar... na, žinai, – niekaip nesugebėjau ištarti žodžio „negyvas“.
– Galėčiau, – žiaumodama bandelę pasakė ragana. – Tik man reikės mano būrimo rutulio. Turėsi man jį atnešti. Tada susitarsime dėl kainos.
Pažiūrėjau į Kitą, ką jis pasakys. Vaikinas buvo suraukęs antakius, bet kiek pamąstęs pritariamai linktelėjo.
– Gerai, atnešiu rutulį.
– Ponaitis žinos, kur rasti.
– Rytoj ten nueisime ir paimsime, –  linktelėjo Kitas.
– O kodėl ne šiandien? Aš noriu dar šiandien sužinoti, kur yra mano brolis, – užsispyriau. – Be to, mums reikės įsilaužti į raganos namus, o tą geriausia padaryti naktį, kai niekas nemato, tiesa?
– Tu teisi, – šyptelėjo jis. – Nesu pratęs brautis į kitų namus, nelabai žinau, kada tam geriausias laikas.
Labai džiaugiausi radusi čia draugą, kuris mielai sutinka man padėti brolio paieškose. Jei dabar turėčiau sėdėti sudėjusi rankas, tikriausiai išprotėčiau.
– Ačiū, – padėkojau. – Tik apsirengsiu patogiau ir galėsime eiti, – tariau. – Lauk manęs prie išėjimo, nusileisiu žemyn pati.
Jau po truputį ėmiau susigaudyti pilyje. Žinojau pagrindinius kelius – iki pagrindinės menės, kurioje valgydavome su karaliumi ir atgal, iki išėjimo į pilies sodą ir atgal, ir iki pagrindinio išėjimo ir atgal. Kol kas man tiek pilnai užteko.
Grįžusi į kambarį vėl išsirangiau iš suknelės ir apsivilkau patogesniu – kelnių ir palaidinės deriniu. Susirišau plaukus į aukštą arklio uodegą, vėl pasiruošusi į nuotykius. Paširdžiuose sukirbėjo šioks toks jauduliukas. Juk paskutinis nuotykis vos nesibaigė tragedija. Bet dabar šalia turėsiu Kitą, kuris manimi pasirūpins.
Persirengusi išskubėjau į apačią. Koridoriai buvo tušti, tad lėkiau pusiau bėgte. Ties didžiaisiais laiptais, prie kurių vakar griuvau, įbėgau tiesiai į Neitą. Tikriausiai kur nors netoliese yra jo kambarys, kad taip dažnai jį čia sutinku. Atšokau kelis žingsnius atgal. Sudiegė šonkaulį.
– Kur taip skubi? – paklausė jis įtariai nužvelgdamas mano aprangą, kuri buvo per daug panaši į tą, su kuria jam teko mane gelbėti iš miško.
– Pasivaikščioti, – atsakiau. Bet jo įtarimų neišsklaidžiau.
– Mauk į savo kambarį ir kad daugiau man nereikėtų tavęs traukti iš kvailų nuotykių, – suurzgė.
– Ne, – pati nusistebėjau savo balso tvirtumu prieš tokį gąsdinantį žmogų. – Aš einu pasivaikščioti su Kitu. Jis manęs laukia apačioje. Jei nori, gali eiti ir pats įsitikinti.
Neitas dar labiau suraukė antakius.
– Su Kitu pasivaikščioti taip vėlai? Maniau jis tokiu metu seniai dešimtą sapną sapnuoja. Aš tave palydėsiu.
Pavarčiau akis ir toliau leidausi laiptais žemyn, Neitas žingsniavo tiesiai už manęs.
Kitas pamatęs man iš paskos einantį Neitą pasimetė. Klausiamai pasižiūrėjo. Aš, atsisukusi į Neitą, demonstratyviai mostelėjau į Kitą.
– Matai, juk sakiau, kad su Kitu einame pasivaikščioti. O tu manimi netikėjai.
– Nekrėskite kvailysčių, – perspėjimas buvo skirtas Kitui. Tada Neitas apsisuko ir vėl užlipo laiptais aukštyn.
Lengviau atsidusau. Kitas nusivedė į arklides. Ten su arkliais buvo plikas stambus vyriškis. Jis rūpestingai šukavo šviesius balto žirgo karčius.
– Labas vakaras, – pasisveikino jis. Akimirksniu atpažinau jau girdėtą malonų vyrišką balsą. Kai Neitas su seserimi ir Kitu pirmą kartą atsitempė į pilį, su juo kalbėjosi. – Princese, labai malonu Jus sutikti, – nusilenkė. – Aš Veinas, arklidžių prižiūrėtojas. O jūs nuostabiai panaši į karalienę... – nuostabos kupinu balsu pasakė. –– Kuo galėčiau Jums šį vėlų vakarą pasitarnauti? – deglų šviesoje sužibo jo samanų žalumo akys, o nuo lūpų nedingo pataikaujanti šypsenėlė.
– Labai malonu susipažinti, Veinai. Ar galėtum mums duoti du žirgus, su Kitu norėtume šį gražų vakarą pasijodinėti po miestą.
– Ar neturėtų Jūsų lydėti apsauga? – susirūpino Veinas.
– Užteks ir manęs, – įsiterpė Kitas.
Veinas linktelėjo ir nuėjo į arklidžių gilumą, po kelių akimirkų grįžo vedinas arkliu.
– Eva, išrinkau jums vyresnio amžiaus kumelę Kataliną. Ji labai romi ir paklusni, susipažinkite.
Veino paraginta priėjau arčiau kumelės ir paglosčiau jos labai švelnią ir minkštą nosį. Tada jis padėjo man užlipti ant paminkštinto balno.
– Ačiū, jūs labai malonus, – pasakiau Veinui ir vyriškis nušvito.
Kitui atvedė didesnį juodą žirgą.
– Jums, ponaiti, kaip visada, Tankas.
– Ačiū, Veinai, – padėkojo Kitas ir mes išjojome į miestą.
Jojau Kitui iš paskos. Dairiausi po tamsų miestą. Čia šviesos buvo tik tiek, kiek galėjo apšviesti kai kurių namų langai ir mėnulis su žvaigždėmis danguje. Nebuvo jokios šviesos taršos, todėl visame danguje matėsi begalybės žvaigždžių, kurios atrodė didesnės, negu kada nors esu mačiusi. Užsižiopsojau į nuostabų dangų ir net nepastebėjau, kaip atjojome ten, kur mums reikia. Gerai, kad Katalina buvo labai protinga ir sustojo už Tanko net neparaginta.
– Žirgus paliksim čia ir iki Raganos Majos namo eisime pėsčiomis.
Linktelėjau. Nulipau nuo Katalinos nugaros, paglosčiau jos snukį. Savo žirgus nuvedėme į artimiausią pievą, pririšome prie medžių ir palikome ganytis. Toliau ėjome pėsčiomis.
Kitas džentelmeniškai atkišo man alkūnę. Jei kas nors mus pamatytų, tai pagalvotų, kad esame romantiška porelė, nusprendusi pasivaikščioti po nuostabiu žvaigždėtu dangumi.
Sustojome ties tamsiu dviejų aukštų namu. Jis atrodė apleistas, užžėlęs žolėmis, langai užkalti mediena.
– Tikiuosi dar rasime tą jos rutulį, – sumurmėjo Kitas. – Gal kažkas jau buvo įsibrovęs į tą namą ir viską išvogė. – Einame iš kitos pusės, dar nuo gatvės kas nors mus pamatys.
Apėjome namą, perlipome žemą apgriuvusią medinę tvorelę. Bridome per aukštas žoles iki sukiužusio namelio su užkaltais langais. Lentas nuo langų atplėšti buvo visai nesunku, kadangi jos buvo sutrūnijusios. Kitas mane kilstelėjo ir aš pirmoji įlipau į tamsų namą. Suklupau užkliuvusi už kažko sunkaus ir bumbtelėjau ant užpakalio. Greitai pakilau ant kojų, kol Kitas nepamatė mano nevėkšliško manevro. Sukandusi dantis stengiausi užgniaužti dejonę, dar nuo praėjusios kelionės kritimo sėdmenys buvo skaudūs. Vaikinas įsliuogė pro langą ir paklausė:
– Kas čia per garsas buvo?
– Kažką numečiau. Einam toliau.
Tik nusileidę girgždančiais laiptais į apačią užsižiebėme deglą. Ragana Maja minėjo, kad ji savo būrimo kambarį įsirengusi rūsyje, tad ten ir rasime jos rutulį. Plazdanti deglo šviesa apšvietė nedidelį kambariuką. Jame buvo visiška netvarka – viskas suversta, baldai apvirtę, neabejotinai prieš mus čia buvo dar kažkas ir tą jovalą padarė.
Ėmėme ieškoti rutulio. Tarp šiukšlių ir visokių daiktų krūvos buvo sunku ką nors matyti, ypač, kai deglo šviesa šokinėjo ir metė judančius šešėlius. Jau buvau beprarandanti viltį rasti būrimo rutulį, bet tada atidariau paskutinę spintelę ir iš jos jis pats išriedėjo. Tai buvo visiškai apvalus peršviečiamas rutulys telpantis dviejuose delnuose.
– Radau! – šūktelėjau.
– Puiku, galime dingti iš čia, – apsidžiaugė Kitas. – Ši vieta labai nejauki.
Norėjosi lėkti namo kaip ant sparnų, kad kuo greičiau žiniuonė pasakytų ką nors apie Semą. Tačiau džiaugsmą kaip ranka nuėmė, kai viršuje išgirdome sunkius žingsnius. Sugirgždėjo minamos medinės lentos. Nekilo nei menkiausios abejonės, kad viršuje yra žmogus. Sustingau iš baimės, prieš užpūsdamas deglą Kitas priėjo prie manęs ir atsistojo arčiau durų, pasiruošęs ginti.
Žingsnių savininkas nė nesistengė būti tylus ir neišgirstas. Girgždindamas laiptus leidosi tiesiai pas mus. Įžiūrėti tamsoje negalėjau, bet jutau, kad jis jau stovi rūsio tarpduryje. Kitas pajuto taip pat. Jis šaukdamas puolė į durų pusę.
Toliau girdėjau grumtynių garsus ir vyriškus riksmus. Išsigandau, kad užpuolikas sužeis Kitą, o tuomet puls mane. Labai norėjau jam padėti, bet tamsoje nebuvo įmanoma atskirti, kas yra kas. Apgraibomis susiradau deglą ir drebančiomis rankomis jį uždegiau su degtukais, kuriuos laikiau kišenėje. Vaizdas, kurį pamačiau šviesoje, mane nustebino. Ant grindų veidu į žemę gulėjo Kitas, o užlaužęs abi rankas jam ant nugaros sėdėjo Neitas. Kitas sudejavo į grindis.
– Ką jūs čia išdarinėjate? – suniurzgė Neitas ir paleido besispardantį Kitą.
– Kvailys, – Kitas kumštelėjo jam į ranką, bet šis smūgio nė nepajuto. Tik savo firmine žudančia veido išraiška spoksojo į mane.
– Taip ir žinojau, kad kažką rezgi.
– Ko čia sekioji mums iš paskos, – rodos, Kitas pyko ant Neito ne dėl to, kad sekė, o dėl įžeistos savigarbos. Prieš mane pasirodė prasčiau, kai Neitas paguldė jį ant žemės.
– Mes nieko blogo nedarėme, – pasakiau nevykusiai bandydama už nugaros paslėpti būrimo rutulį.
– Ką ten turi? – įtariai paklausė Neitas, žengdamas žingsnį artyn.
Žengiau atbulai ir įsirėmiau į sieną.
– Nieko neturiu, eikim iš čia, tu eik pirmas.
Bet Neitas nė neketino man paklusti. Grėsmingai žengė artyn pakartodamas klausimą:
– Ką ten turi?
– Negąsdink manęs! – iš kairės pusės, apibėgdama šlamšto krūvą, bandžiau prasmukti pro jį ir pabėgti iš rūsio, bet jis buvo neįtikėtinai vikrus. Pagavo už liemens ir prisitraukė prie savęs. Laikydama rutulį abiem rankom badžiau išsirangyti iš jo rankų, o jis tuo metu bandė atimti iš manęs rutulį. Aišku, jam pavyko labai greitai, nes buvo daugybę kartų stipresnis.
– Atiduok, čia mano! – aprėkiau siekdama rutulio.
– Kas tai? – prie deglo šviesos apžiūrinėdamas permatomą daiktą paklausė Neitas. Bet apsidairęs po kabinetą ir pamatęs besimėtančias būrimo kortas, vudu lėles ir kitą šlamštą greitai suvedė galus. – Būrimo rutulys? Kam jums jo reikia? – jo žvilgsnis apsistojo ties manimi ir ėmė gręžti skyles.
Visai nenorėjau jam atskleisti savo planų, todėl tylėjau nuleidusi akis į žemę.
– Neprasidėk su burtais, gali brangiai sumokėti, – galiausiai pasakė įprastu piktu balsu. – O dabar grįžkim į pilį, nėra čia ko valkiotis su nauja princese, Kitai, galėtum pats susiprasti.
Praeidamas pro mane Neitas atidavė rutulį. Tikriausiai suprato, ko noriu iš burtų. Kad griebiuosi paskutinio šiaudo, jog surasčiau brolį, todėl ir atidavė.
Visi trys parjojome atgal į pilį. Jodama saugojau rutulį, kad nenukristų, nesudužtų ir nieko jam neatsitiktų. Tai mano vienintelis šansas sužinoti ką nors apie brolį. O kai jau žiniuonė pasakys, tada ir nuspręsiu, tikėti ja ar ne.
– Eisiu su jumis, – pasakė Neitas, kai su Kitu pasisukome eiti į kalėjimo pusę.
– Ko tau ten reikia? – pasišiaušė Kitas.
– Noriu pasižiūrėti, ko jums pripaistys ta ragana, – atšovė jis.
Užtikrintai žingsniavau pirma, du vaikinai sekė man iš paskos.
– Ne ten eini, – urgztelėjo Neitas pastebėjęs, kad ketinu sukti ne tuo koridoriumi.
– Aš parodysiu kelią, – skubiai, lyg norėdamas man įsiteikti pasakė Kitas, delną uždėjęs man ant nugaros švelniai stumtelėjo reikiama kryptimi.
Pagaliau atėjome į kalėjimą. Kalėjimo sargybinis mus pamatęs iš karto atidarė grotuotas duris į kalėjimo korpusą. Nuėjau tiesiai prie žiniuonės kameros, nė nelaukdama vaikinų.
– Oo, kokia tu greita, – nudžiugo ragana, pamačius rutulį mano rankose, jos akys sužibo.
– Ne taip greitai, – įspėjo Neitas, kai jau norėjau tiesti rutulį raganai į rankas. – Pirma pasakyk merginai savo kainą, tada galėsi užsiimti burtais.
Maja piktai pašnairavo į vaikiną ir nuleido nagus, kuriuos jau buvo ištiesusi pro grotas.
– Gerai. Princesės paprašysiu užtarimo prieš karalių ir prašymo mane paleisti anksčiau bausmės įvykdymo laiko.
– Tik tiek? – nustebau. Pasižiūrėjau į Neitą ir Kitą, norėdama sužinoti, ar ši kaina yra adekvati už tai, ko iš jos noriu. Kitas man pritariamai linktelėjo, iš Neito nesulaukiau jokio ženklo, jis tik atsirėmė į sieną, susikryžiavo rankas ant krūtinės ir stebėjo įvykius.
– Tik tiek man ir tereikia. Beje, kaip mano namai, ar dar stovi vietoje?
– Taip, tik langai užkalti medžiu, o viduje viskas sujaukta.
– Langai visada tokie buvo, – numojo ranka ragana. – Mėgstu tamsą. O dabar duok šen man tą rutulį. Jį taip pat norėsiu pasilikti sau.
– Ir ką tu su juo darysi? – įtariai paklausė Neitas.
– Tik žiūrėsiu žmonių likimus, su juo daugiau nieko ir nenuveiksi, berneli. Stipresnių burtų iš rutulio neišpeši, – pasakė, lyg tai būtų elementaru.
Toks atsakymas Neitui tiko ir jis linktelėjo galva, duodamas suprasti, kad galime pradėti. Ragana prisėdo ant grindų ir priešais save padėjo rutulį.
– Sėskis, mergaite, – nurodė man. – O jūs vaikinai atsitraukite, nemaišykite auros.
Pritūpiau priešais grotas ir stebėjau rutulį, kurį Maja švelniai glostė rankomis ir prikišusi nosį įdėmiai spoksojo. Mano nuostabai visiškai skaidriame kaip stiklas apskritime iš nieko ėmė rastis rūkas. Jis vis tirštėjo, kol rutulys pasidarė beveik visiškai baltas ir ėmė skleisti balkšvą šviesą.
– Įdomu... – nutęsė žiniuonė, lyg jau kažką matytų tame rūke.
– Kas? – spirgėjau iš nekantrumo ir nerimo, ką ji pasakys.
– Matau įdomių dalykų apie tave, – atsakė ragana.
– O mano brolis? – paklausiau, tai buvo vienintelis dalykas, kurį norėjau žinoti.
– O tavęs nedomina tavo pačios likimas? Galiu papasakoti įdomių dalykėlių... Tavęs laukia pavojingi nuotykiai ir sunkus pasirinkimas... – matė, kad savo pliurpalais manęs labai nesudomino. – Na, gerai... Tavo brolis... Mhm... Pasirodyk, kur tu... – murmėjo sau panosėje. – Aha! – šūktelėjo, net pašokau.
– Kas? – neištvėrusi paraginau.
– Tavo brolis tikrai gyvas ir sveikas, saugus... Tkslios vietos negaliu įvardinti, bet jis kitoje karalystėje...
 
8 skyrius
Miegoti nuėjau labai laiminga. Ragana pasakė, kad mano brolis gyvas. Nekantravau sulaukti rytojaus ir pasikalbėti su karaliumi, papasakoti naujausias žinias ir paprašyti, kad paskelbtų mano brolio paiešką tarp karalysčių.
Prabudau anksti, pašokau iš lovos. Saulė dar buvo žemai, bet lauke jau šviesu. Apsirengiau viena iš suknelių be korseto, susišukavau plaukus ir pasibeldžiau pas Jitą. Tarnaitė taip pat jau buvo prabudusi ir apsirengusi, mane pamačius taip anksti nustebo.
– O, Jūs jau atsibudote. Kodėl šiandien tokia ankstyva?
– Turiu nuostabų žinių! Mano brolis gyvas!
–  Kaip gerai! – apsidžiaugė Jita. – Kur jis?
– Nežinau, bet kaip tik norėčiau pasikalbėti su karaliumi, kad paskelbtų jo paiešką. Ar galėtum mane informuoti, kada karalius ruošiasi pusryčiauti ir, kad norėčiau šįryt prie jo prisijungti?
Jita linktelėjo ir išskubėjo vykdyti mano įsakymo.
Po valandos jau sėdėjau menėje, su pusryčiais padengtu stalu ir laukiau, kol pasirodys karalius. Prie mūsų prisijungė ir Kitas.
– Kaip miegojai, princese? – paklausė šiek tiek paerzindamas.
– Pirmą kartą šioje pilyje puikiai, – atsakiau.
Pasirodė karalius nešinas Estela rankoje ir mes abu pakilome jam nusilenkti.
– Eva, kaip malonu ir vėl tave matyti, džiaugiuosi, kad jau jautiesi gerai, – pasakė jis sėsdamas į savo vietą prabangioje kėdėje. Gyvūnėlis susirangė ant ranktūrio ir ėmė godžiai stebėti ant stalo sukrautą maistą.
– Tiesą sakant, turiu gerų naujienų, – nekantriai pasakiau neleisdama karaliui pradėti pusryčiauti.
– Tikrai? Ir kokios jos?
– Vakar sužinojau, kad mano brolis vis dar gyvas ir šiuo metu yra saugus.
– Kaip? – nustebo karalius.
– Kreipiausi į raganą Mają...
Karaliaus Jumeno veidas apniuko.
– Ar esi tikra, kad gali ja pasitikėti? Raganos nėra labai patikimos informacijai išgauti. Jų žinios dažnai yra nepagrįstos arba tiesiog išgalvotos. Ko iš tavęs ji paprašė?
– Tiesą sakant, su ja susipažinau pirmą vakarą, būdama kalėjime. Man pasirodė, kad ji tikrai nemažai žino. Tad vakar su Kitu ir Neitu kreipiausi į ją. Taigi, Ragana Maja man pasirodė labai maloninga, iš karto sutiko man pagelbėti, o paprašė tik geru žodžiu ją užtarti prieš Jus, ir jeigu galima, sušvelninti jos bausmės atlikimo laiką.
– Štai kaip, – šyptelėjo karalius. – Pirmiausia įsitikinkime, kad Maja buvo teisi, o tada pagalvosiu apie jos bausmės sušvelninimą, jeigu jau mano įpėdinė taip pageidauja.
– Labai Jums ačiū, – apsidžiaugiau dėl tokio karaliaus supratingumo. – Ar galite kaip įmanoma greičiau paskelbti mano brolio paiešką? Ragana sakė, kad mano brolis yra kažkurioje kitoje karalystėje.
Karalius trumpai pamąstė.
– Po pusryčių sušauksime susirinkimą konferencijų kambaryje. Aptarsime tolesniu žingsnius, – jis pamojo artimiausiam tarnui ir kažką jam pasakė. – O dabar papusryčiaukime, – paragino.
Mėgavausi skaniais valgiais iš gražių lėkščių ir malonia karaliaus ir Kito draugija. Per tiek laiko vėl buvau laiminga, kad brolis saugus, net spalvos aplink pasidarė ryškesnės.
Kitas savo geltonomis akimis pagavęs mano žvilgsnį vis nusišypsodavo. Jaučiau jam dėkingumą, kad tiek padėjo ir palaikė. Jis buvo puikus draugas ir ta draugystės man dabar buvo labai reikalinga.
– Taigi, – mano pamąstymus nutraukė karalius. – Eva, kai jau sulaukėme neblogų žinių apie tavo brolį, ketinu surengti didelę puotą tavo garbei. Turiu pristatyti savo naująją įpėdinę mūsų karalystei ir kitų karalysčių diduomenei. Ką pasakysi, jeigu paskelbę tavo brolio paiešką ir laukdami rezultatų surengsime trijų dienų festivalį, o pilyje apsigyvens svečiai iš tolesnių miestų ir kitų karalysčių?
– Dėl manęs? Ne, tikrai nereikia...
– Na, tai tokia kaip ir tradicija, paprastai švenčiame, kai karaliaus ar karalienės įpėdiniui sukanka šešiolika. O dabar švęsime, kad įpėdinė atsirado. Tau patiks, susipažinsi su karaliais ir karalienėmis, princais ir princesėmis, kunigaikščiais ir kunigaikštienėmis, su savo karalystės žmonėmis. Esu tikras, kad ši šventė padės tau apsispręsti likti su mumis. Perduosiu Tali, kad pradėtų planuoti. O dabar, kai jau papusryčiavome, keliausime į konferencijų kambarį, tikriausiai ten mūsų jau lauks mano vyriausiasis patarėjas Ašvikas ir vyriausiasis riteris Neitas, esu tikras, kad su abiem jau teko pasimatyti, bet teks ir artimiau susipažinti.
Į konferencijų kambarį mus palydėjo keli karaliaus sargybiniai, be kurių jis niekur neidavo. Kambarys buvo erdvus ir šviesus, nes beveik visą šiaurinę ir rytinę  jo sieną dengė langai be užuolaidų. Pro juos matėsi vaizdas į pilies kiemą ir į gražųjį sodą, kur prieš kelias dienas mane buvo nusivedęs Kitas. Akmenines grindis beveik pilnai dengė rudas kilimas. Ant jo stovėjo didelis apvalus stalas, apstatytas paminkštintomis kėdėmis, dvi kėdes buvo užėmęs Neitas ir Ašvikas, gal penkiasdešimties metų lieknas vyriškis tankiais ūsais ir barzda. Abu pakilo nuo kėdžių ir nusilenkė karaliui ir, tikriausiai, man.
Karalius atsisėdo tolimiausioje nuo durų kėdėje, iš dešinės pamojo sėstis man. Jam iš kairės susėdo Ašvikas, Neitas ir Kitas.
Karalius visiems nupasakojo apie esamą situaciją su mano broliu.
– Gresia pavojus, kad apie berniuko paiešką sužinojus visiems žmonėms, atsiras tokių, kurie norės jį surasti dėl blogų tikslų, – pirmasis pakomentavo vyriausiasis patarėjas.
– Reikėtų pasiūlyti neblogą užmokestį tiems, kas suteiks informacijos, padėsiančios rasti berniuką, tada aukso medžiotojai versis per galvą, kad sugrąžintų jį mums, – tarė Neitas. Dėkingai pažiūrėjau į jį, jo pasiūlymas tikrai padėtų rasti Semą greičiau.
– Bet grįžtame prie tos pačios bėdos, kas nors gali rasti berniuką ir reikalauti dar didesnės išpirkos žinodami, koks jis mums svarbus, – laikėsi savo Ašvikas. – Todėl pirmiausia apie paiešką reikėtų informuoti tik karališkuosius kitų karalysčių asmenis, kad jie pasiųstų savo karius berniuko paieškoti.
– Tai labai ilgai užtruktų, – paprieštaravau.
– Taip, galbūt užtruktų ilgiau, tačiau taip būtų saugiau mums. Ir tikriausiai tavo broliui, nes sumažėtų grėsmė patekti į blogas rankas.
Norom nenorom, turėjau su juo sutikti, šiai minčiai pritarė visi.
– Reiktų nusiųsti pasiuntinį pas Avalą, kad nebesivargintų ieškoti Evos brolio miškuose.
Iš tiesų, apie Neito sesę buvau visiškai užmiršusi. Visą šį laiką ta bjauri elfė dėjo pastangas rasti mano brolį. Gal tuomet ji nėra tokia jau ir bjauri.
– Teisingai, Kitai, gal pasirūpinsi tuo?
Kitas linktelėjo, pakilo nuo stalo ir nusilenkęs išėjo iš kambario.
– Puiku, tada, Ašvikai, tu išsiųsk žinią aplinkinėms karalystėms apie berniuko paiešką.
Vyriausiasis karaliaus patarėjas irgi pasišalino iš kabineto pagarbiai nusilenkęs karaliui, o tada man.
– Neitai, Tali pradės planuoti puotą Evos garbei. Pasirūpink, kad šventėje netrūktų apsaugos.
– Žinoma, karaliau, pasirūpinsiu. Kada bus puota?
– Tikiuosi, kad savaitės gale pavyks, bet kvietimai tikriausiai bus išsiųsti tik šiandien, tad gal ne visi spės taip greitai atvykti.
– Eisiu pakalbėti su Tali. Jums leidus, – karaliui linktelėjus Neitas atsistojo, taip pat nusilenkė karaliui ir jau ruošėsi eiti pro duris.
– Neitai, gal pasiimk pas Tali ir Evą, tegu susipažįsta, visgi tai Evos puota, tad Tali turės su ja aptarti, kaip viskas atrodys.
Neitas linktelėjo ir palaukė, kol atsistosiu ir prieisiu prie jo. Atidaręs duris mane praleido pirmą. Kartais jo nenuspėjamas elgesys mane stebino. Vieną akimirką grasinasi mane nužudyti žvilgsniu, kitą rūpinasi mano sveikata ir paslaugiai praleidžia pro duris.
– Tai karalius jau rengia puotą tavo garbei? Girdėjau, kad iš pradžių nelabai norėjai čia likti.
– Ir vis dar nesu tikra, kad liksiu. Mano pasaulyje manęs laukia egzaminai ir močiutė. Nesu tikra, kad noriu viską mesti dėl šito, – mostelėjau ranka.
– Nori pasakyti, kad tau visai nerūpi, kad tau priklausys visos karaliaus žemės, ši pilis su tarnais ir virėjais, visi turtai?
– Kai taip pasakai, tai skamba viliojančiai. Bet ne, turtai man tikrai nerūpi. Iš tiesų, kol brolio nėra šalia, tol man rūpi tik jį surasti, dar rūpi, kad mano močiutė mūsų nerasdama savaitę tikriausiai baigia išprotėti ir labai noriu grįžti namo, kad ji nesijaudintų.
Neitas nužiūrėjo mane vertinančiu žvilgsniu, lyg norėdamas įsitikinti, kad jam meluoju.
– O puotos nori karalius, jo tikrai neprašiau dėl manęs to daryti. Beje, ačiū, kad neišplepėjai karaliui apie tą vakarą, kai pabėgau iš pilies ieškoti Semo.
– Gali nedėkoti, kartais karaliui kai kurių rūpesčių geriau neužkrauti.
Tylomis nusileidome į pilies apačią.
– Kur keliausime? – paklausiau, kai Neitas atidarė paradines pilies duris.
– Pas Tali, ji gyvena mieste.
Nuėjome į arklides. Ten ir vėl buvo Veinas, mane pamatęs plačiai nusišypsojo ir net kelis kartus nusilenkė.
– Kaip malonu ir vėl Jus matyti.
– Nustok padlaižiauti, – mestelėjo Neitas, bet ne piktai.
– Kai kur nors norėsi joti, duosiu tau labiausiai nukaršusią kumelę, – atšovė jam Veinas nei kiek nesupykęs.
– Man reikia dabar, bet neišdrįsi duoti nukaršusios, nes važiuosiu su princese.
– O ne, ne, princesei tik geriausi žirgai, tau pasisekė, kad keliausi su ja.
– Pakinkyk mažą karietaitę, netoli važiuosim. Bet uždarą, nereikia, kad visi spoksotų. Ir atsiųsk kokį savo bernioką pavadelioti.
Veinas pakluso Neito nurodymui ir labai greitai mums suruošė nedidelę karietą, pakinkė ją vienu dideliu žirgu, kuris tikriausiai traukiamo svorio nė nejautė, nes buvo stiprus ir raumeningas. Kai jau ruošiausi lipti į karietą, man ranką ištiesė Neitas, bet Veinas nustūmė ją į šoną ir atkišo savąją.
– Princese, leiskite, padėsiu.
Nusijuokiau iš jų elgesio ir leidausi įlaipinama į apvalią lyg moliūgas iš pasakos „Pelenė“ karietą. Iš išorės ji buvo paprasta, rudo medžio karieta, bet viduje buvo išklota minkštu kilimu, purpurinės užuolaidos teikė privatumo uždengdamos abu nedidelius langelius, sėdynės buvo patogios ir minkštos. Neitas atsisėdo priešais. Daugiau nei trys žmonės tokioje karietoje jau netilptų, bet dviems buvo pats tas.
Važiavome neilgai. Vis dairiausi po miestą pro užuolaidų tarpelį. Buvo smalsu stebėti žmones, einančius savais reikalais.
Karieta sustojo, vadeliotojas, jaunas vaikinas, mums atidarė dureles. Išlipau pirma, pasilaikydama į atkištą jo ranką. Neitas iššoko iš paskos ir mostelėjo man eiti link didelio balto dviejų aukštų namo. Namas atrodė tikrai prabangiai, dideliais langais, bent dviem balkonais. Jo teritoriją juosė baltut baltutėlė, lyg ką tik nudažyta tvora.
– O ji turtinga, – pasakiau.
– Pasakė princesė, gyvenanti pilyje, – pasišaipė Neitas.
Norėjau jam kumštelėti, bet susilaikiau. Nors ir nebebuvo toks gąsdinantis, kaip pradžioje, bet vis dar jo prisibijojau.
Neitas drąsiai, lyg į savo paties namus, užėjo pro vartus. Nusekiau jam iš paskos. Geležiniu belstuku pabeldė į duris. Jas atidarė pasitempęs žmogus, apsirengęs prabangiu kostiumu.
– Sveiki, ponaiti Neitai. Užeikite. Tuojau pakviesiu panelę Tali, – liokajus mostelėjo mums prisėsti ant šviesiai žalsvos sofos.
Netrukus į kambarį įplasnojo mergina. Jauna, gal keliais metais už mane vyresnė. Ji buvo lieknutė, smulkaus veidelio, dengiamo juodų palaidų plaukų kupeta, apsirengusi šviesiai rožine skraiste, plevėsuojančia jai iš paskos, jos plonos kojos buvo aptemptos baltos odos kelnėmis, o batai buvo tokiais aukštais kulnais, kad nežinojau, kaip jai pavyksta taip grakščiai vaikščioti. Merginos plaukus puošė gėlėtas lankelis, rankos ir kaklas buvo nukabinėti įvairiausiais papuošalais. Išsižiojusi spoksojau į šią nepaprastai gražią ir puošnią būtybę. Pasijutau nejaukiai apsivilkusi paprastą rusvą suknelę ir plokščiapadžius batus, jokių papuošalų, nors mano kambaryje jų ir netrūko. Pasijaučiau kaip pilka pelytė.
– Neitai, kaip malonu tave matyti! – plonu, skambiu balseliu sušuko Tali, apglėbdama vaikiną ir bučiuodama į abu skruostus. – O kas ši žavi dama? – paklausė pastebėjusi mane.
– Tai Eva. Tikriausiai jau girdėjai apie naują princesę, tai čia ji.
– Ak, – Tali man nusilenkė, – man didelė garbė, Jūsų šviesybe.
– Sveika, aš tiesiog Eva.
– O, Eva. Kuo nusipelniau tokios garbės?
– Karalius rengia puotą princesei, – paaiškino Neitas. – Taigi, perduodu jo prašymą, kad surengtum šventę.
– Nuostabu! – cyptelėjo mergina ir iš džiaugsmo ėmė šokinėti aukštyn žemyn. – Kada?
– Šios savaitės gale.
– Oho, kaip greitai, – ji trumpai pamąstė. – Bus smagu! – jos veide vėl atsirado šypsena.
Man patiko tos merginos energija. Ji buvo tokia linksma, tiesiog spinduliavo džiaugsmu. O jos juoką dar gyvino zvangančios apyrankės ir grandinėlės.
– Kokia aš nemandagi. Ko galėčiau Jums pasiūlyti? Gal arbatos? Sulčių?
– Nieko nereikia, – patikinau.
– Gal keliaukime į pilį, vis tiek, kol ruoši šventę, gyvensi ten.
– Aš tik tuoj pasiimsiu reikalingiausius daiktus, – neįtikėtinai vikriai su tokiais aukštakulniais ji užkaukšėjo laiptais aukštyn. Grįžo po kelių minučių nešina rudu odiniu lagaminu.
Visi susėdome į karietaitę ir išdardėjome atgal į pilį.
– Taigi, Eva, papasakokite man, kokios šventės norėtumėt? – pasiteiravo Tali.
– Kad man nelabai svarbu, – atsakiau. – Gali viską daryti savo nuožiūra.
– Hmm, gal norėtum kaukių baliaus? O kokia tavo mėgstamiausia spalva? Ar norėtum, kad puota vyktų sode, ar geriau salėje? O gal norėsi ledo skulptūros? Nesu tikra, kad per tokį trumpą laiką galiu suorganizuoti, bet galiu pasistengti... Kokiais instrumentais norėtum, kad būtų grojama? – apibėrė ji mane įvairiausiais klausimais ir beveik neleido įsiterpti ir į juos atsakyti.
– Matau, kad tu turi daug gerų minčių, o viskas, ką suruoši man tiks. Tik gal ledo skulptūrų nereikia, – šyptelėjau.
– Kokia kukli princesė, – atsiduso Tali. – Bet kaip pageidaujate, suruošiu viską savo nuožiūra... Tik bijau, kad Jums gali nepatikti ir karalius daugiau nekvies rengti puotų...
– Nebijok, man viskas patiks. Tik nepersistenk. Nereikia jokių kaukių balių ir ledo skulptūrų, tegu viskas būna paprasta.
– Gerai, – energingai linktelėjo mergina.
– Karalius norėtų, kad jau šiandien išsiųstum kvietimus, kad visi spėtų susiruošti ir atvykti, kad paskui netektų nukelti puotos, – pasakė Neitas.
– Gerai, bus padaryta.
Labai greitai grįžome į pilį.
Atrodė, kad visi pažįsta Tali, ji su visais sveikinosi ir visi džiaugėsi ją matydami. Net ėmiau šiek tiek pavydėti, kad ji pilyje yra taip mėgstama. Bet greitai tokias kvailas mintis nuvijau į šalį. Juk ji tokia maloni ir čia atvyko rengti man puotos nesudvejojusi nei sekundę.
Atsisveikinau su Tali, ši nuėjo į raštinę sudarinėti svečių sąrašo ir siųsti kvietimų. Aš grįžau į savo kambarį. Prie durų sutikau Kitą, kuris stoviniavo ir laukė manęs.
– Sveika, – pasisveikino. – Kur buvai? Jita minėjo, kad po susirinkimo negrįžai į kambarį, o išėjai su Neitu.
– Taip, karalius nusiuntė mus pas Tali, kuri planuos puotą, tai ką tik su ja ir grįžome, – paaiškinau. – O gal yra kokių žinių apie mano brolį?
– Ne, tik išsiuntėme pasiuntinius su žinia, tai dar reikės palaukti.
– Ak, – neslėpiau nusivylimo. – Jums reikėtų įsigyti telefonus, viskas veiktų daug greičiau.
 
9 skyrius
Pilyje jautėsi subruzdimas. Tarnai ypač kruopščiai tvarkėsi, po pilį vaikščiojo daug žmonių, padedančių Tali ruošti šventę. Pas mane net buvo atsiųsta siuvėja, kad pasiūtų naujų suknelių puotai. Negalėjau pasiginčyti, siuvėja mane išmatavo nuo viršaus iki apačios, skersai išilgai. Kai bandė klausti, kokios suknelės noriu, nesulaukė jokio atsakymo, tik „nežinau“. Niekada nesitikėjau tapti princese, net vaikystėje, tai ir nežinojau, kaip turėtų atrodyti suknelė puotoje.
– Pasitarsiu su panele Tali, – pasakė siuvėja ir išėjo.
Taip ėjo dienos, besiruošiant šventei. Iš visų pusių visi klausinėjo, kaip norėčiau, kad mano puota atrodytų. Ėmiau slėptis savo kambario bibliotekoje ir net dažnai neatidarinėti durų besibeldžiantiesiems. Dažniausiai ir valgiau savo kambaryje, kad tik išvengčiau daugiau pokalbių ta tema.
Man draugiją dažnai palaikė Kitas. Jis, kai tik neturėdavo darbų, leisdavo laiką su manimi, mano kambario bibliotekoje. Vakarais, kai sumažėdavo žmonių srautas pilyje, eidavome pasivaikščioti po pilies sodą.
Tačiau žinių apie Semą nebuvo, su kiekviena diena vis labiau nerimavau. Kitas bandė raminti, sakydamas, kad pirmiausia visi turėjo gauti pranešimus apie jo paiešką, o tada ją paskelbti savo karalysčių regionuose, todėl viskas vyksta taip negreitai ir turėčiau būti kantri. Galbūt net šiuo metu Semą jau rado ir koks nors pasiuntinys pakeliui mums apie tai pranešti. Tai trumpam nuramindavo.
Ėmiau skaičiuoti, kiek laiko jau esu pilyje. Jeigu gerai suskaičiavau visas dienas, tai rytoj mano pasaulyje turėtų įvykti Luko vakarėlis. O juk taip tikėjausi iki tos dienos grįžti namo su Semu ir jame dalyvauti. Dabar jau nebebuvo šansų, teks pamiršti savo progą sužavėti Luką.
O juk tuoj vyks ir mano garbei rengiama trijų dienų puota. Jau rytoj į pilį ims plūsti svečiai iš aplinkinių miestų ir karalysčių. Kiti princai ir princesės. Tik jie savo titulą turi jau nuo vaikystės, todėl yra pripratę. Nerimavau, kad nesu panaši į jokią princesę ir elgtis princesiškai nemoku, tad galiu kitiems nepatikti. Savo nuogąstavimus išsakiau tik Jitai, nes ji vienintelė galėjo mane suprasti. Kai likdavome vienos, ji man demonstruodavo, kaip sėdi, valgo, vaikšto ir geria kitos damos. Tai daugiau buvo ne pamokėlės, mes juokdavomės iš jų nenatūralaus elgesio ir darėme parodijas.
Taip mums besilinksminant, kažkas pasibeldė į duris. Nutilome ir susižvalgėme. Nieko nelaukiau, tad ėmiau svarstyti, ar verta atidaryti duris. Gal vėl kam kilo klausimų, kokia forma sustumti stalus ir kokios spalvos lėkštes padėti. Nekantrus beldimas pasikartojo.
– Įeikite, – nenoriai pasakiau.
Į kambarį energingai įsklendė Tali, o siuvėja ir keli tarnai jai iš paskos.
– Labas vakaras, princese! Jūsų suknelės jau paruoštos! Ar nesutrukdžiau? Galime pasimatuoti? – nė nelaukė mano atsakymo.
Dar keli tarnai įnešė medinę pakylą ir du aukštus veidrodžius. Tali pačiupo mane už rankos ir pastatė ant pakylos, nė nespėjus paskutiniam tarnui uždaryti durų, ji jau vilko mano suknelę žemyn. Siuvėja iš pirmojo maišo atsargiai ištraukė tamsiai raudonos medžiagos suknelę. Jos abi, padedant Jitai, aprengė mane ta suknele, vikriai sutraukė raištelius, kad korsetas skaudžiai suspaudė dar nesugijusius šonkaulius. Aiktelėjau, bet nieko nesakiau.
– Nuostabu! Tobula! Koks liemuo, kaip skruzdėlytės! – aikčiojo Tali ir jos siuvėja.
Pažvelgiau į save veidrodyje. Suknelė buvo be galo graži. Daug sluoksnių raudonos medžiagos, tiulis, puoštas auksinės spalvos raizginiais. Suknelės dekoltė išryškino krūtinę ir elegantiškai atidengė pečius. Buvo sunku save atpažinti, atrodžiau stebuklingai. Pasijutau tokia graži, nors tikrai nelaikiau savęs net simpatiška.
– Ar Jums patinka, panele Eva? – nekantriai paklausė Tali nesulaukdama mano reakcijos.
– Ji labai graži, – atsakiau rankomis braukdama per pūstus sijonus.
– Tai bus Jūsų pirmoji suknelė, ją galėsite vilkėti rytoj, svečių sutikimui. O dabar pasimatuokite kitą, ji bus pirmosios puotos dienos suknelė.
Siuvėja traukė iš maišų viena už kitą gražesnes sukneles, rengė mane jomis, ir vardino, kad tai bus antros, trečios dienos suknelės. Jos buvo nuostabios, su tokiomis tikrai galėjau pasijusti princese.
Kai Tali su siuvėja pagaliau išėjo iš mano kambario, jau buvo vėlu ir jaučiausi pavargusi.
– Pailsėkite, Eva, rytoj laukia sunki diena, – pasakė man Jita ir užjaučiamai pasižiūrėjusi išėjo į savo kambarį.
Bandžiau miegoti, bet nepavyko. Labai jaudinausi, kad rytoj pilyje bus tiek daug žmonių, kurie čia atvažiuoja tam, kad susipažintų su manimi. Jau dabar stresavau, kad būsiu visų dėmesio centre. To labai nemėgau.
Besivartydama lovoje nutariau, kad geriau išeisiu pasivaikščioti po pilį. Dabar joje turėtų būti tuščia, visi sumigę. Ant naktinių marškinių užsivilkau ploną šilko chalatą iki žemės ir išėjau.
Koridoriuose degė keli deglai, todėl nebuvo visiškai tamsu. Pats tas pasivaikščiojimui. Vaikštinėjau ir grožėjausi vaizdais pro pilies langus. Kadangi daugumoje langų buvo tamsu, tai labai gerai matėsi, nakties dangus. Pasidarė smalsu, ar ši pilis turi išėjimą ant stogo. Nuo jo turėtų atsiverti nuostabūs vaizdai.
Nuėjau prie pagrindinių laiptų, kuriais visada leisdavausi tik žemyn. Kas aukščiau, dar nebuvo tekę sužinoti. Apsidairiau, ar nepamatysiu Neito, nes ties šiais laiptais nuolatos į jį įbėgu, bet šį kartą buvo visiškai tuščia. Nieko blogo nedariau, juk pilis priklauso ir man, niekas man nedraudė po ją šmirinėti, vis dėlto jaučiausi, lyg daryčiau nusikaltimą ir stengiausi nieko nesutikti.
Ant laiptų kažkas sujudėjo, sustingau. Tai buvo baltas padarėlis. Užtrukau, kol tą vaiduokliuką identifikavau kaip Estelą. Gyvūnėlis atskuodė prie manęs ir priekines letenėles užkėlė ant mano naktinių marškinių, suleido nagelius. Šyptelėjusi nedrąsiai pakėliau ją nuo žemės. Estela liko patenkinta ir susirangiusi mano rankose nebeketino nulipti, tad toliau nešiausi ją kartu su savimi.
Užlipau keletą aukštų į viršų ir laiptai baigėsi. Buvo du koridoriai, vienas vedė į kairę, kitas į dešinę. Pasukau dešiniau ir paėjusi kelis žingsnius išgirdau balsus tolėliau. Nesupratau, iš kur jie sklinda, negirdėjau, ką sakė, tad pagauta smalsumo priėjau arčiau. Kas gi be manęs vaikšto po pilies užkaborius taip vėlai ir ką aptarinėja?
Dešinėje pusėje tarp dviejų sienų buvo įtaisyti laiptai, jie kažkur vedė, spėjau, kad ant stogo, nes pro kairėje esantį langą mačiau, kad esu pilies viršutiniame aukšte, o aukščiau užlipti būtų galima tik nuėjus į vieną iš bokštų. Iš ten ir sklido balsai, kurių vieną labai greitai atpažinau.
– Tai kodėl čia atėjai? – plono ir spigaus, nors dabar ir pikto, Tali balso nebuvo įmanoma su kuo nors sumaišyti.
– Tik norėjau, kad suprastum, kad nieko nebus, – atsakė tylus vaikino balsas. Nebuvau tikra, kad visus žodžius nugirdau teisingai. O ką sako Tali, spėlioti nereikėjo, ji nė nesistengė kalbėti tyliai.
– Kodėl? Kas pasikeitė? – verksmingai paklausė.
Spėjau, kad užklupau Tali ir jos vaikiną, besiaiškinančius savo santykius. Vaikinas jų tęsti nebenorėjo. Pagailo merginos. Man ji tokia gera, rūpestinga, o štai dabar, jos rengiamos puotos išvakarėse, vaikinas ją palieka. Rytoj jai bus sunki diena, kai reikės apsimesti linksma, bendrauti su svečiais, koordinuoti šventę ir neparodyti, kokie tikrieji jausmai verda viduje.
– Niekas nepasikeitė. Tiesiog aš taip nusprendžiau, – vieną akimirką pasirodė, kad ir vaikino balsas man pažįstamas, tie jo žodžiai nuskambėjo piktai, labai panašiai...
– Neitai, kas ji?! – suspigo Tali, o aš krūptelėjau ir vos nenuvirtau užkliuvusi už kilimo raukšlės, Estela vos neiškrito iš rankų ir piktai šnypštelėjo. Paglosčiau padarėlį norėdama nuraminti, kad manęs neišduotų.
Neitas? Nesitikėjau, kad Neitas draugavo su Tali. Kai važiavome jos pasiimti, jų santykiai man labiau pasirodė darbiniai nei poros. O ji ir pasisveikino su juo ne kaip su savo vaikinu – apsimestiniais bučiniais į skruostus, tų skruostų lūpom nė nepalietus, mačiau, kaip ji šitaip sveikinosi ne su vienu žmogumi.
– Ar būtų svarbu, kas ji, net jei ir būtų kita?
– Taip, man svarbu, – irzliai atšovė mergina. – Aš jai parodysiu jos vietą, žinos, kaip vogti iš manęs!
Neitas prunkštelėjo. Kažkodėl jam tai pasirodė juokinga.
– Tušti grasinimai, Tali, – tepasakė.
Taigi, Neitas turi kitą merginą ir meta dėl jos Tali. Įdomu, kas ji tokia? Ėmiau sukti smegenis, su kokiomis merginomis esu jį mačiusi... Su Savana? Ne... Ji jam į mamas labiau tiktų. Jita? Per maža, be to, tikrai būtų pati man pasipasakojusi. Netikėtina, kad meta Tali dėl kokios nors tarnaitės. O gal?
– Bent pasakyk man jos vardą, – ėmė zyzti.
– Pamiršk. Juk nesakiau, kad yra kita, sakiau, kad jeigu ir būtų, tai vis tiek nieko nesužinotum.
– Aš viską išsiaiškinsiu! Pilyje vyks puota, negi manai, kad ta vagilė nesikabins tau ant kaklo šokiui, nepasivėdės į  nuošalią kertelę bučiniui? O aš būsiu ten, viską matysiu ir ta pasileidėlė pasigailės! – nesivaržydama rėkė.
Jaučiau, kad jų pokalbis eina į pabaigą ir bet kuris iš jų gali atsistoti ir nusileidęs laipteliais rasti mane besiklausančią. O pabėgti būtų sunku, nes į abi puses ėjo ilgas koridorius, nebuvo kur pasislėpti. Tali dar rėkiant ant Neito nuskubėjau laiptais žemyn. Rytoj teks apsimesti, kad jų pokalbio negirdėjau, o ant stogo apsilankysiu kitą kartą. Su Estela grįžau į savo miegamąjį. Ji nesivaržydama išsidrėbė mano lovoje ir užmerkė akeles.
Dar kurį laiką pasivarčiusi lovoje galiausiai užsnūdau.
Už durų pasigirdo beldimas, o pro užuolaidų plyšius skverbėsi ryto saulės šviesa.
Pakviesta Jita užėjo į mano kambarį, nešina padėklu su maistu.
– Jūsų pusryčiai, netrukus pas jus ateis Tali ir mes Jus papuošime svečių sutikimui, – informavo tarnaitė.
– Ačiū, Jita, – padėkojau ir suvalgiau gardžius pusryčius. Vos baigiau paskutinį kąsnį, vėl pasigirdo beldimas į duris. Nusiteikiau, kad šiandien ir tikriausiai artimiausias tris dienas ramybės neturėsiu.
Kaip Jita ir sakė, pas mane atėjo Tali. Į kambarį įsiveržė ne taip energingai kaip visada, o nežymiai paraudusios akys išdavė, kad šiąnakt ji verkė. Apsimečiau, kad nieko nepastebėjau ir stengiausi jai būti maloni ir dar labiau nenuliūdinti.
Tali ir Jita visą rytą mane gražino ir rengė. Į plaukus įsegė nedidelę tiarą.
– O karūną galėsite užsidėti rytoj per puotą, – tarė Tali. – Šiandien Jums bus patogiau su nedideliu papuošimu.
Savęs veidrodyje neatpažinau. Priešais mane stovėjo tikrų tikriausia princesė. Dalis plaukų sukelti į viršų, likęs bangomis krito žemyn iki liemens, juos puošė maža blizganti elegantiška tiara. Ausyse blizgėjo deimantiniai auskariukai. Akys paryškintos tamsiais šešėliais, o lūpos blizgėjo pateptos saldžiu blizgiu, skruostai kukliai paryškinti skaistalais. Raudona suknelė, kurią jau matavausi vakar, labai gražiai išryškino liemenį ir krūtinę, paskutinis akcentas buvo auksiniai bateliai nedideliais kulniukais, kuriuos pamatyti buvo galima tik kilstelėjus suknelės priekį. Atrodžiau iš tiesų nuostabiai, jaučiausi kaip princesė, negalėjau pati nuo savęs akių atitraukti. Ši apranga man taip tiko, kad net susimąsčiau, ar tikrai taip noriu grįžti namo. O kad mane dabar galėtų matyti Semas... Arba mama ir tėtis. Dar niekada nesijaučiau tokia graži.
– Ir dar šis tas, apsaugoti princesės rankas, kurias visi norės bučiuoti, – nusijuokė Tali paduodama man baltas plonyčio audinio pirštinaites iki alkūnių.
– Nuostabu, – grožėjosi manimi. – Netrukus turėtų atvykti pirmieji svečiai. Jie bus sutinkami pilies kieme. Neitas... – Tali trumpam nutilo, bet atsikrenkštusi tęsė toliau. – Ateis palydėti, kaip vyriausiasis riteris ir apsaugos vadas.
Neramiai trypčiojau, kol atėjo Neitas. Jis buvo pasipuošęs paauksuotais šarvais. Pamačius mane Neito akys išsiplėtė, tikriausiai atrodžiau puošniau nei visada ir tai jį nustebino. Bet nieko nesakė. Nors kambaryje buvo Tali, jis į ją akių net nepakėlė, visą laiką žvilgsnis buvo prikaustytas prie manęs.
– Einam, princese, tavęs jau laukia, –  ištiesė man parankę. Šiek tiek susidrovėjau skvarbaus jo žvilgsnio ir minties, kad Neitas šiandien atrodo ypač gražiai. Auksiniai šarvai pabrėžė neįprastas violetines akis, nuo kurių ir man pačiai buvo sunku nuleisti žvilgsnį. Skruostai ėmė kaisti.
Mes nusileidome į išpuoštą pilies kiemą.
Per jį driekėsi nutiestas raudonas kilimas, iš abiejų pusių apstatytas žaliais medeliais, įsodintais vazonuose. Viename gale stovėjo du sostai, viename jų jau sėdėjo karalius, iki kito mane palydėjo Neitas ir liko stovėti šalia.
– Atrodai nuostabiai, – man į ausį pašnibždėjo Kitas, irgi atsistojęs šalia sosto.
Pilies kieme būriavosi nemažai žmonių ir šarvuotų sargybinių. Jie atidžiai dairėsi po pilies kiemą ir drausmino visus, kurie nederamai elgėsi.
Pro atvirus pilies vartus galėjo užeiti visi miesto žmonės, jie plūdo miniomis apžiūrėti atvykstančių svečių ir paspoksoti į mane. Netrukus sutrimitavo prie vartų stoviniuojantys muzikantai ir pro vartus įdardėjo didžiulė keturių arklių tempiama karieta, inkrustuota brangakmeniais ir išraižyta man nematytais simboliais. Karietos pasostėje sėdėjo du pasitempę vadeliotojai.
Arčiausiai karietos stovėję sargybiniai pravėrė duris ir iš jos išlipo būrelis žmonių.
Kitame raudonojo kilimo gale stovėjo pasipuošęs vyriškis su trimitu rankoje. Jis labai garsiai sutrimitavo ir suriko:
– Pristatau Kalnų karalystės karalių su šeima!
Miesto žmonės pasveikino juos šūksniais. Kitos karalystės karalius ir karalienė mojuodami žmonėms priėjo raudonu kilimu. Jų vaikai sekė iš paskos. Dvi princesės ir princas nebuvo maži vaikai, vaikinas buvo, kaip spėjau, keleriais metais vyresnis už mane, ištįsęs juodaplaukis, porceliano baltumo oda, žygiavo išdidžiai iškėlęs galvą. Tuoj pat jam pajaučiau antipatiją, nė nesusipažinusi. Princesės buvo jaunesnės panelės, ryškiai oranžiniais, kaip ir jų mamos, plaukais.
Karalius Jumenas atsistojo, pasekiau jo pavyzdžiu. Vieni kitiems nusilenkėme, o Kalnų karalystės karalius pabučiavo mano ranką, labai džiaugiausi, kad Tali davė man pirštines, nes ištįsėlis irgi čiupo mano ranką ir nenuleisdamas nuo mano veido akių ją godžiai pabučiavo.
– Be galo malonu su Jumis susipažinti, o gražioji Miško karalystės princese, – pasakė garsiai, kad visi aplink girdėtų. – Koks neregėtas Jūsų grožis, – pratęsė, kai jau tikėjausi, kad jis eis savais keliais. – Man didžiulė garbė dalyvauti Jūsų puotoje ir nekantrauju pakviesti Jus šokiui, – nusilenkęs galiausiai paleido mano ranką.
– Man irgi malonu susipažinti, – sumurmėjau norėdama, kad jis kuo greičiau dingtų. Retai kada nemėgdavau žmonių be priežasties, bet jo iš karto negalėjau pakęsti.
Karalius pasveikino atvykėlius, pristatė mane jiems ir keli tarnai šeimyną nulydėjo į pilį, aprodyti jų kambarių. Man palengvėjo, kai ištįsėlis, kurio vardą praleidau pro ausis, dingo man iš akių.
– Panašu, kad princesė turi kavalierių, – labai tyliai ir labai pašaipiai pasakė Neitas, palinkęs man prie ausies.
– Aš tau įsakysiu neprileisti jo prie manęs, – taip pat tyliai atšoviau ir Neitas šyptelėjo. Dar nebuvau mačiusi jo šypsenos ir dar skirtos man, kad ir tokios trumpos ir lengvos. Pajutau nedidelį kutenimą paširdžiuose.
Diena buvo ilga ir sunki. Į pilį atvyko daug karališkųjų šeimų, taip pat diduomenės damų ir ponų, kunigaikščių ir kunigaikštienių, kurių kai kurie turėjo apsistoti ne pilyje, o mieste, bet atėjo pasisveikinti su karaliumi ir manimi. Siaubingai įskaudo kojos nuo stovėjimo, švelniai tariant, ne per labiausiai patogiuose bateliuose, išalkau ir ištroškau, bet skųstis nedrįsau. Su kiekviena įdardančia karieta tikėjausi, kad jau viskas, svečiai baigėsi, bet būtinai atsirasdavo dar ir dar viena karieta.
Po kelių valandų šios kankynės, kai visi svečiai buvo palydėti į savo kambarius, karalius pranešė, kad visi svečiai atvyko ir jau galima skirstytis.
Atsistojau iš savo vietos, kojas taip perštėjo, kad nutariau nebesikankinti ir iššokau iš batelių. Juk po ilga suknele vis tiek nesimato, ką aviu. Niekam nepastebėjus paspyriau batelius po sostu. Basomis jaučiausi daug geriau.
Prie manęs lyg iš po žemių išdygo Tali ir metusi niekinantį žvilgsnį į Neitą man pasakė:
– Eva, dabar numatoma vakarienė, per kurią susipažinsite su kai kuriais svečiais. Ne visi pageidavo valgyti didžiojoje menėje šį vakarą, nes pavargę po ilgos kelionės, tad žmonių bus nedaug.
– Labai gerai, – nudžiugau. Jau svajojau apie ramybę ir skanų maistą.
Kitas priėjęs pasiūlė man savo parankę ir aš įsikibau. Neitas ir Tali tylomis sekė mums iš paskos. Su mumis ėjo karalius ir visa gvardija sargybinių.
Smalsiai stebėjau, kaip elgiasi šviežiai išsiskyrusi porelė. Jiedu ėjo šalia vienas kito, viena ausimi nugirdau, kaip Tali kažką pasakė Neitui, šis nesureagavo į merginos žodžius ir žingsniavo toliau.  Tali pabandė dar kartą, pasakė jau garsiau.
– Pakalbėsim paskui, – nugirdau, kaip Neitas jai atsakė nekantriu balsu.
Įžengėme į didžiąją menę. Ji buvo kur kas didesnė už tą, kur paprastai valgydavo karalius ir aš. Ši menė buvo labai puošni, turėjo daug padengtų apvalių stalelių, užtiestų baltutėlėmis staltiesėmis. O pačiame priekyje buvo pakyla, ant kurios stovėjo pailgas stalas, dvi į sostus panašios kėdės ir po kelias kėdes joms iš šonų.
Kito vedama link pakylos nužvelgiau lubas, nukabintas įspūdingo grožio sietynais ir purpurines užuolaidas, kurios menei pridėjo prabangos. Viskas atrodė tikrai įspūdingai.
Baltai apsirengę padavėjai šmirinėjo tarp staliukų ir ant jų dėliojo užkandžius. Salėje jau sukiojosi keli svečiai, su kuriais susipažinau, bet nieko apie juos neįsiminiau.
Kito lydima įsitaisiau prabangioje kėdėje su ranktūriais, kaip visada karaliaus dešinėje. Vietą prie manęs užėmė Neitas, o kitoje karaliaus pusėje jo vyriausias patarėjas ir Kitas. Netrukus į salę įėjo dar viena dama, kurios iš pradžių nepažinau. Ji patraukė tiesiai prie mūsų ir nusilenkusi karaliui ir man atsisėdo šalia Neito. Smalsiai nužvelgiau tamsiaplaukę merginą, kuriai Neitas nusišypsojo ir maloniai pasisveikino. Tai nejaugi ji ir yra toji, kuri užkariavo riterio širdį?
Paširdžiuose sukirbėjo nemalonus jausmas. Bet juk neturiu ko jai pavydėti, juk Neitas man net nepatinka, jis grubus ir negražiai su manimi elgėsi. Man jis nepatinka.
– Sveika, mes dar nepažįstamos, – pasilenkusi pro Neitą pasakiau merginai.
Ši nustebus į mane pažvelgė, tada susitvardė ir atsakė:
– Iš tiesų, vieną kartą jau matėmės, princese Eva. Aš esu Avala, Neito sesuo, buvau, kai radome jus miškuose... – ji nejaukiai nuleido žvilgsnį. – Atleiskite, kad buvau Jums tokia nemaloni.
Buvo sunku atpažinti Neito sesę, nes ji atrodė visai kitaip nei tą dieną miške. Tada buvo susivėlusi, susiraukusi, apsirengusi prastai, o dabar tokia pasipuošusi. Nustebau dėl ne tik pasikeitusios išvaizdos, bet ir elgesio. Tada ji degė man tokia pačia neapykanta, kaip Neitas, bet staiga jų elgesys pasikeitė. Įdomu, kodėl. Ar dėl to, kad aš dabar esu viršesnė už juos ir jie man turi paklusti? Nežinojau, bet šis pasikeitimas buvo visai malonus.
– Nieko tokio, – pasakiau jai nuoširdžiai atleisdama. Nuo šiol mintyse nebevadinsiu jos bjauria elfe.
Mūsų dėmesį patraukė į salę įėję keli svečiai. Susigūžiau pamačiusi ištįsėlį, tikėjausi, kad jis manęs nepastebės. Nors sėdėjau akivaizdžiausioje vietoje. Pasidžiaugiau, kad bent jau prie mano stalo jis atsisėsti negali, nes jis buvo skirtas pilies šeimininkams ir jų artimiausiems patikėtiniams.
Kai atėję svečiai užėmė pasirinktas vietas prie apvaliųjų staliukų, karalius pakilo iš savo vietos, dar kartą pasveikino atvykusius svečius ir paragino valgyti atneštą maistą. Jo kalbos nesiklausiau, nes stengiausi išvengti labai intensyvaus ištįsėlio žvilgsnio.
Net nežiūrėdama jaučiau įsmeigtas jo juodas kaip vabalai akis. O aš spoksojau į savo lėkštę, lyg nieko svarbesnio pasaulyje daugiau nebūtų. Karaliui paskelbus, kad maloniai kviečia visus vakarieniauti, ėmiau kramsnoti saldžias bulvytes ar kažką panašaus į jas. Pajaučiau, kad mano korsetas labai rėžia vis dar skaudantį šonkaulį. O vos po kelių kąsnių maisto, ėmiau jausti, lyg korsetas susitraukė dar labiau. Nustūmiau bulvytes šalin ir stengiausi kvėpuoti, kad į plaučius patektų daugiau oro.
Po vakarienės karalius pakilo nuo stalo ir nuėjo pabendrauti su kitos karalystės karaliumi. Tai buvo ženklas svečiams, kad oficiali vakarienė baigėsi ir galima kilti nuo stalų, bendrauti tarpusavyje ar palikti salę.
Nereikėjo laukti nei minutės, kai juodai apsirengęs pasipūtęs princas atsistojo ir pajudėjo link manęs. Čiupau Neitui už rankos ir nenuleisdama akių nuo pavojingai besiartinančio princo sušnibždėjau:
– Draudžiu tau pasitraukti ir palikti mane kalbėtis vieną su tuo princu.
Neitas išsišiepė, jo skruostuose išryškėjo duobutės. Trumpam pamiršau, kur esu, ta jo šypsena mane apžavėjo.
– Tavo kavalierius jau čia, – pranešė jis, nes nepastebėjau, kaip užsižiopsojo į jį besišypsantį.
– Princese, ar suteiksite man garbę su Jumis susipažinti artimiau ir pasikalbėti vienu du? – paklausė jis ištiesdamas ranką, lyg neabejodamas, kad eisiu su juo.
Mečiau panikos kupiną žvilgsnį į Neitą. Nenorėjau sukelti tarptautinio konflikto nemandagiai atsakydama susireikšminusiam princui.
– Atleiskite, bet mūsų naujoji princesė labai kukli, – už mane atsakė Neitas. – Ji pageidauja visur būti lydima bent vieno jai pažįstamo asmens, iki kol apsipras prie nepažįstamųjų.
Energingai palinksėjau galva pritardama Neito žodžiams. Princo akys susiaurėjo ir jis įtariai nužvelgė Neitą.
– O Jūs kas toks būsite? – paklausė įsakmiu balsu.
– Vyriausiasis karaliaus riteris ir apsaugos vadas, – Neitas mandagiai pakilo nuo stalo ir ištiesė princui ranką. Jis, atrodė, akimirką pagalvojo, ar titulas pakankamai aukštas, ir apsisprendęs vis dėlto paspaudė ranką.
– Atlikite gerą darbą, riteri, saugokite mano princesę, o kai ji bus pasiruošusi, atveskite pas mane, – taip pasakęs princas man nusilenkė, atsisveikino ir išėjo iš salės.
– Ačiū, – padėkojau Neitui.
– Lieki skolinga, – atšovė jis.
Apsidairiau Kito, šis buvo kažkur prapuolęs. Nusiminiau, kad nepranešė man, kur eina. Šioje nepažįstamųjų pilnoje salėje jaučiausi vieniša. Pastebėjau, kad jis lydi karalių ir kartu su juo bendrauja su atvykėliais.
Nutariau netrukdyti.
Pati, karaliaus paraginta ir palydėta, susipažinau su keliais karališkųjų šeimų atstovais.
Basomis kojomis trypčiojau po vėsias pokylio salės grindis. Džiaugiausi, kad tuos batelius nusimečiau dar lauke. O niekas nė nesuprato, kad princesė basa.
Netrukus prie manęs atėjo Kitas, džiaugiausi, kad pagaliau palaikys man kompaniją. Vaikinas priėjęs nusišypsojo.
– Kaip laikais? – paklausė, paslaugiai atkišdamas alkūnę.
– Jaučiu, kad tuojau uždusiu, – atsakiau jam. – Šitie korseto raišteliai siaubingai surišti. Manau, kad Tali taip nori manimi atsikratyti, – pajuokavau.
– Ką tu, ji tave myli. Jei ne tu, karalius nebūtų jai suteikęs garbės rengti šią puotą.
– Gal galime kur nors nueiti į šoną ir atlaisvinsi korsetą?
Kitas atsisuko mane taip išpūtęs akis, lyg būčiau jo prašiusi mane nurengti nuogai.
– Ką tu, Eva, tai būtų siaubingai nepadoru.
Pavarčiau akis.
– Aišku, iš tavęs pagalbos nesulauksi.
Pastebėjau, kad jo dėmesys vis krypsta kažkur kitur. Pasekusi vaikino žvilgsnį pamačiau labai dailią merginą, kuri draugių ratelyje linksmai sukosi ir šoko.
– Kas ji? – paklausiau ir Kitas krūptelėjo, lyg prigautas darantis ką nors blogo.
– Niekas, – dar bandė išsisukti.
– Nagi, – paraginau vaikiną. – Ar ji tavo panelė?
– Ne, bet norėčiau, kad būtų, – jis droviai nuleido akis į žemę.
Sukikenau. Buvo keistą jį matyti tokį susidrovėjusį.
– Kas ji tokia?
– Kunigaikštytė. Jos tėvas valdo žemes visai netoli nuo čia. Į pilies miestą ji dažnai atvažiuoja su mama prekiauti. Jos vardas Atelina ir ji nežino apie mano egzistavimą.
– Tai kodėl neini užkalbinti?
– Ne, ačiū. Nenoriu apsikvailinti.
– Neapsikvailinsi. Kas blogo gali nutikti, jeigu užkalbinsi? Blogiausiu atveju ji tau pasakys ne.
– To ir nenoriu. Matai, jeigu nepaklausiu, ji nepasakys ne ir aš nebūsiu atstumtas.
Kitas vis dar nenuleido akių nuo savo simpatijos. Mielai būčiau jam padėjusi, bet nenorėjau, kad paskui kaltintų mane, jeigu viskas pasisuks ne ta linkme. Nutariau, kad per trijų dienų puotą dar galėsiu jį paskatinti užkalbinti tą merginą.
Po truputį man darėsi vis karščiau, nepaisant to, kad buvau basa ir su atvira suknele. Vis smarkiau maudė sužeistą šoną, kurį spaudė korsetas. Blogai pasijutusi atsiprašiau Kito.
 Prisėdau ant kėdės krašto, alkūnėmis parimau ant stalo. Stebėjau besilinksminančius žmones, akimis nusekiau Kitą, kuris kalbėjosi su aukštu vyriškiu, bet niekaip neatitraukė žvilgsnio nuo netoliese besisukinėjančios savo simpatijos. Sukirbėjo pavydas, matant visus taip nerūpestingai besimėgaujančius puota. Kaip norėčiau ir aš su jais pramogauti, apie nieką negalvoti, bet kol mano brolis dingęs, apie tai negalėjo būti nei kalbos. Mintis apie Semą prislėgė. Atrodė, kad korsetas ima veržti dar labiau, o dar ir akyse ėmė kauptis ašaros, vaizdas išskydo. Ėmiau gaudyti orą, nes į plaučius jo pateko vis mažiau. Supratau, kad turiu kuo greičiau dingti iš šios salės ir surasti tarnaitę, kuri galėtų mane išlaisvinti iš per ankšto drabužio.
Pakilau iš sėdimosios vietos, susvirduliavusi vos nenuvirtau, bet spėjau pasilaikyti už stalo. Vos kilstelėjau sijoną, kad neatidengčiau basų pėdų, bet kartu ir drabužis nesipintų  tarp kojų. Prasibroviau pro minią murmėdama atsiprašymus, žmonės noriai traukėsi man iš kelio, keli bandė kalbinti.
– Atsiprašysiu. Atleiskite. Labai atsiprašau, – murmėjau mandagius žodelius.
Atrodė, kad salė niekada nesibaigs ir tuojau paskęsiu žmonių minioje. Bet pagaliau išvydau praviras medines duris, pro kurias pirmyn ir atgal zujo tarnai, neskubėdami vaikščiojo pilies svečiai ir gyventojai. Įveikusi paskutines kliūtis pagaliau atsidūriau deglais apšviestame koridoriuje. Tankiai kvėpuodama apsidairiau aplinkui, nelabai numaniau, į kurią pusę mano kambarys, tad pasileidau bėgti į kairę. Tačiau tuojau pat turėjau sustoti prie laiptų, nes akyse ėmė mirguliuoti žvaigždutės.
Prieš apalpdama išgirdau kažką sakant mano vardą.
Atrodė, kad tik sumerkiau akis, tačiau atsibudau ant žemės. Neprisiminiau, kaip čia atsidūriau. Staigiai atsimerkiau ir priešais išvydau Neitą. Gal tik pasivaideno, o gal iš tiesų vieną sekundę jo veide švystelėjo susirūpinimas.
– Kaip jautiesi? – paklausė.
Iš labai arti žiūrėjau į violetines akis, kurios deglų šviesoje stebuklingai žėrėjo.
Nejaukiai nusukau žvilgsnį, skvarbus žvilgsnis mane sutrikdė.
Lėtai atsisėdau ir apsidairiau po tuščią koridorių. Nustebau, kad kvėpuoti dabar buvo taip lengva.
– Jaučiuosi žymiai geriau, Tali ir Jita per smarkiai suveržė korsetą, tad pasidarė sunku kvėpuoti.
Tada pastebėjau Neito rankoje baltą raištelį. Skruostus išpylė raudonis supratus, kad jis atlaisvino korsetą – štai kodėl dabar galėjau laisvai kvėpuoti. Prisiminiau Kito reakciją į prašymą atlaisvinti mano korsetą – tai juk nepadoru. Jei tik tai dar buvo įmanoma – nuraudau dar tirščiau.
Čiupau raištelį iš Neito rankų.
– Kaip drįsai, – sumurmėjau bandydama atkartoti Kito reakciją, bet iš tiesų jaučiausi netgi dėkinga, kad jis mane išlaisvino.
– Ne, ne, nedėkokite, princese, kad neleidau jums uždusti tame kankinimo įrankyje, – Neitas neatrodė nei trupučio susinepatoginęs.
– Nemanai, kad nepadoru išrenginėti merginas tamsiame koridoriuje?
– Aš manau, kad tai netgi romantiška, – išsišiepė.
Nustebau, buvo keista girdėti jį juokaujantį ir matyti besišypsantį. Kažkas paširdžiuose sukirbėjo.
– Einam, palydėsiu į kambarį.
Nedvejodama ištiesiau ranką ir leidausi pastatoma ant kojų.
 
10 skyrius
Kitą rytą pasiruošimas užtruko ne ką trumpiau nei dieną prieš tai. Jita ir Tali mane aprengė dienine šviesiai žydra suknele. Pareikalavau, kad šį kartą taip stipriai manęs nesuveržtų. Autis aukštakulnius taip pat atsisakiau, tad gavau patogius, bet elegantiškus plokščiapadžius batelius. Nesupratau, koks skirtumas tarp batelių, jų vis tiek nesimato, bet Tali tikino, kad jie labai svarbūs.
– Tikiuosi gerai išsimiegojote ir pailsėjote, – suciepsėjo Tali. – Šiandien po pietų prasidės puota, šoksite ir linksminsitės iki pat ryto, todėl energijos tikrai prireiks.
– Jus šiandien visur lydės ponaitis Neitas, – pasakė Jita. – Kadangi pilyje labai daug žmonių, tai jis turi užtikrinti Jūsų saugumą.
– Kodėl to negali padaryti Kitas? – paklausiau.
– Ar Neitas Jums padarė ką nors blogo? Galite jį apskųsti karaliui, – paskubom pasakė Tali. Įtariau, kad tik nori jam pakenkti.
– Ne, viskas gerai, – atsakiau. – Man tinka ir Neitas.
Nenorėjau sau pripažinti, bet šiek tiek nudžiugau, kad laiką leisiu su Neitu. Jis nebebuvo toks piktas, kaip iš pradžių, elgėsi visai kitaip. Nenorėjau sau pripažinti, bet prieš tai gąsdinęs savo grubumu ir piktumu vaikinas tapo visai kitoks ir net ėmė man patikti. O vakar dar ir išgelbėjo nuo per daug suveržto korseto ir palydėjo į kambarį. Prisiminusi vėl nuraudau.
Pusryčiai vyko toje pačioje salėje, kaip ir vakar vakarienė. Kai aš atėjau, nemažai svečių jau buvo papusryčiavę, tad menėje buvo vos keli. Įsitaisiau savo vietoje prie ilgojo stalo. Be manęs ir Neito prie jo dar sėdėjo Avala ir vyriausiasis karaliaus patarėjas, kuris įsmeigė į mane savo mažas juodas akutes ir trumpai pasisveikino. Mandagiai jam atsakiau. Ėmiau manyti, kad šiam vyriškiui aš ne per labiausiai patinku.
Neito sesuo buvo susirišusi savo tamsius garbanotus plaukus į arklio uodegą, kaip tą dieną, kai pirmą kartą susitikome miške. Dabar buvo daug panašesnė į tą bjauriąją elfę, kaip tada ją praminiau.
– Labas rytas, princese, – šiltai nusišypsojo. Galėčiau su ja susidraugauti, jos staigus asmenybės pokytis vis dar maloniai stebino. Atsakiau jai draugišku pasisveikinimu. – Kaip praėjo Jūsų vakaras?
– Ačiū, visai gerai, nes nuėjau anksti miegoti, – šyptelėjau.
– Girdėjau, kad vienas princas Jums jaučia didelę simpatiją... Šiandien ryte nugirdau jo seseris kalbant, kad jis ketina Jums pirštis, – nusijuokė Avala. Pamačiusi mano pasibaisėjusią miną tuojau pat nustojo juoktis. – Atsiprašau, elgiuosi nederamai, neturėčiau šaipytis iš princų, tik maniau, kad jis jums nelabai patiko...
Iš karto supratau, kad ji kalba apie tą ištįsėlį.
– Ne, ne tai, gali iš visų princų šaipytis kiek nori, bet pirštis? Po to kai man pasakė tris žodžius per vakar dieną, kai net nenorėjau su juo eiti bendrauti dviese, o jis nori pirštis?! – stengiausi nekelti balso, kad niekas neatkreiptų dėmesio ir nenugirstų mano kalbų. Bet buvo labai sunku nuslėpti pasibjaurėjimą. Avalos žodžiai mane, švelniai tariant, šokiravo.
– Taip, girdėjau tokias kalbas, bet nesirūpinkite, tai tik paskalos. Tikriausiai jie tik pajuokavo, – pamėgino mane nuraminti.
Man dingo apetitas. Vijau šias mintis šalin, juk jis tikrai taip nepasielgs, kodėl aš panikuoju?
Pakėliau akis nuo savo lėkštės. Mane įdėmiu žvilgsniu stebėjo Neitas. Šį kartą jis neerzino manęs dėl kavalieriaus ir pašaipiai nesišypsojo, greičiau atrodė susirūpinęs. Nors abejojau, ar teisingai perskaičiau jo išraišką, nes jis tuoj nusuko žvilgsnį ir veidas tapo akmeninis.
Avala, norėdama prablaškyti mano mintis, pasakojo, kaip jai sekėsi vesti Semo paieškas ir kokius nuotykius patyrė. Kaip apsidžiaugė gavusi žinią, kad berniukas gyvas ir miškuose jo ieškoti nebereikia. Įsitraukiau į jos pasakojimus ir pasijaučiau geriau.
– Kodėl taip stengeisi dėl mano brolio? – paklausiau. – Juk manęs taip stipriai nemėgai.
– Stengiausi, nes tuose pavojinguose miškuose vienas mažas berniukas gali greitai pražūti... Man nesvarbu, kas jis toks, aš stengiuosi apsaugoti visus, ypač mažus ir bejėgius.
Pirmasis įspūdis apie Avalą buvo toks klaidingas, kas galėjo pamanyti. Ji buvo tokia miela būtybė, pajutau jai draugišką simpatiją.
– O tavęs ne nemėgau... – tęsė ji. – Tiesiog kaip ir Neitas, laikiau tave pavojinga įsibrovėle... Nežinojome, kokiais būdais esi tokia panaši į karalienę Itaną, kad manėme, kad sieksi karaliaus sosto, gviešiesi jo turtų ir norėjome jį nuo to apsaugoti.
– O dabar, kas pasikeitė dabar? Juk aš vis dar pretenduoju į sostą.
– Na... – Avala žvilgtelėjo į Neitą, lyg atsiklausdama, ar gali pasakoti. – Neitas tave atidžiai stebėjo, kol ieškojau tavo brolio. Kalbėjosi  su Kitu, kuris buvo arčiausiai tavęs. Netruko ilgai  suprasti, kad tau tie turtai visiškai nerūpi, kad tau rūpi tavo močiutė, brolis, šeima ir net abejoji, ar liksi pilyje... Tai greičiausiai esi tikra karaliaus dukterėčia ir dar visiems tokia gera ir miela, kukli. Tavo tarnaitė Jita apie tave atsiliepė tik gražiausiais žodžiais.
Avalos žodžiai paglostė širdį. Nudžiugau, kad visi taip gražiai apie mane atsiliepia ir nebelaiko apsimetėle. O ypač Neitas, jaučiau, kad gal jis dar ne iki galo manimi pasitiki, bet, kad nebejaučia tokios neapykantos, kaip iš pradžių, tai žinoti buvo labai malonu.
Baigėme valgyti pusryčius. Turėjau šiek tiek laisvo laiko, iki kol prasidės puota. Avala mane pakvietė pas save į kambarį praleisti šiek tiek laiko, pabūti, kol ji susiruoš. Mielai sutikau. Neitas leido man eiti vienai pas Avalą, kadangi ši buvo jo paties dešinioji ranka, atsakinga už apsaugą, tad kuo puikiausiai galėjo manimi pasirūpinti.
Eidama koridoriumi sutikau daug svečių, kurie norėjo su manimi pasisveikinti, nusilenkti, pasveikinti, kad esu naujoji tiesioginė sosto įpėdinė. Džiaugiausi matydama tiek daug draugiškų veidų, visi buvo tokie mandagūs, bet tas dėmesys šiek tiek ir vargino. Užtrukome nemažai laiko, kol pasiekėme Avalos kambarį.
– Čia Neito kambarys, – ji parodė į duris, kurias praėjome. – O štai čia mano.
Iš tiesų, Neito kambarys buvo visai netoli pagrindinių laiptų, kur jį dažnai ir sutikdavau.
Užėjome į Avalos kambarį. Jis buvo daug mažesnis už manąjį, tačiau labai šviesus ir jaukus. Didelį langą dengė peršviečiama užuolaida, tad netrūko dienos šviesos, ant grindų buvo patiestas didžiulis minkštas kilimas, stovėjo stalelis su veidrodžiu. Ant rašomojo stalo, šalia knygų krūvelės ir gelsvo popieriaus šūsnies, stovėjo vaza su pamerktomis šviežiomis raudonomis lauko gėlėmis. Bet viskas buvo labai švaru ir tvarkinga.
– Galite prisėsti, – pakvietė mergina, mostelėdama į otomaną lovos gale. – Aš tik persirengsiu ir susišukuosiu, tada galėsime eiti į sodą.
– Aš tau padėsiu, – pasisiūliau.
Avala išpūtė akis.
– Jūs? Bet juk Jūs princesė, tai aš turėčiau Jums padėti, – nustebusi pasakė.
– Viskas gerai, aš aštuoniolika metų buvau ne princesė, o paprasta mergina, kartais dar norėčiau tokia pabūti, – šyptelėjau. Širdį suspaudė prisiminus namus, bet greitai nuvijau šį jausmą. Šį vakarą turiu būti dėkinga visiems dėl manęs susirinkusiems ir besistengiantiems žmonėms.
Padėjau Avalai apsirengti dailią suknelę ant raumeningo kūno. Ji buvo ne tik aukšta, bet ir labai sportiško sudėjimo. Šiek tiek pavydžiai nužvelgiau lygų jos pilvą. Kiek galėjau suveržiau korsetą ir užrišau dailiausią, koks pavyko, kaspinėlį. Mergina pasikėlė sijoną ir kaip niekur nieko prie šlaunies prisirišo peilį.
– Niekada negali būti per daug atsargus, – šyptelėjo pamačiusi mano žvilgsnį, tada prisėdo prie veidrodžio. – Aš tuojau, tik susišukuosiu.
– Ar galiu tau padaryti šukuoseną? Jei nepatiks, išsileisi... – pasisiūliau. Visada svajojau turėti draugę, su kuria kartu rengtumės ir puoštumės vakarėliams, darytume viena kitai šukuosenas.
– Žinoma, – nudžiugo Avala.
Iš viršutinių jos ilgų, garbanotų plaukų susukau kuodelį ant viršugalvio ir surišau gumine juostele. Likusius plaukus paleidau kristi laisvai ir atsargiai pašukavau, kad per daug neišsipūstų garbanos, bet ir nebūtų susivėlusios.
– Tokios šukuosenos dar nesu mačiusi, atrodo puikiai, labai ačiū, – nuoširdžiai padėkojo ji žiūrėdama į save veidrodyje.
Pasipuošusi ir gražiai apsirengusi mano naujoji draugė atrodė iš tiesų sunkiai pažįstama.
Išėjome iš kambario, patraukėme link sodo, kur turėjo vykti puota. Aplink bėgiojo tarnai, vyko paskutiniai pasiruošimai puotai. Pilis buvo gražiai papuošta mažomis švieselėmis – žvakutėmis stiklo rutuliuose, visuose koridoriuose nutiesti raudoni arba purpuriniai kilimai, kiekviena palangė papuošta žvakidėmis.
Tačiau sode buvo daug gražiau. Netoli fontano buvo nutiesti ilgi stalai ant žaliosios pievelės. Virš jų buvo lyg stogas ištiestos plonos virvelės, papuoštos auksiniais ir sidabriniais rutuliais. Tolėliau nuo stalų buvo pastatyta pakyla su kėdėmis ir muzikos instrumentais. Takai nuo pat pilies įėjimo buvo apstatyti puošniais deglais, kurie vakare turėtų atrodyti įspūdingai. Stalai buvo nukrauti gražiausiais indais ir žvakidžių kompozicijomis. Keliose sodo vietose buvo sustatyti nedideli apvalūs staleliai su taurėmis, prie kiekvieno stovėjo tarnas, kuris rūpinosi, kad kiekvienas panorėjęs galėtų gauti taurę punčo. Viskas atrodė taip stebuklingai.
Po sodą jau vaikštinėjo ir viskuo grožėjosi svečiai, gurkšnojantys punčą.
– Ar Jums patinka? – prie manęs priėjo Tali, paklausė nerūpestingai, bet balse jautėsi jauduliukas.
– Viskas tobula, – atsakiau jai. Šiek tiek susijaudinau, prisiminusi, kad viskas čia skirta mano garbei ir stengiausi, kad balsas nesudrebėtų. – Labai pasistengei, ačiū.
– Ačiū Jums, kad pasitikėjote, – Tali man nusilenkė. – Visą laiką būsiu aplink, tad, jei kažko reikės, pamokite ir prieisiu.
– O štai ir Neitas, – pranešė man Avala, kai Tali nuėjo. Pamačiau link mūsų žingsniuojantį aukštą, pasitempusį ir gražiais šarvais apsirengusį vaikiną. Jis atrodė puikiai. Paširdžiuose vėl sukirbėjo. Papurčiau galvą, kad jausmas praeitų. Tai tik jaudulys dėl šventės, Neito neįsižiūrėjau. Bent jau taip bandžiau save įtikinti vadovaudamasi sveiku protu.
– Girdėjau, kad jis su Tali, – pasakiau Avalai, norėdama sužinoti naujausias žinias apie jų santykius, o kas geriau žinos, jei ne jo sesuo?
– Mhm... Buvo, – kol dar jis mūsų negalėjo girdėti, atsakė. – Tai jie kartu, tai atskirai, nesuprasi. Gal vėl susibėgs, – gūžtelėjo pečiais.
– Ak, – tarstelėjau ir abi nutilome, nes vaikinas priėjo prie mūsų.
– Matau princesės dar nepraganei, – paerzino seserį ir užsidirbo niuksą į šarvais neapsaugotą šoną.
Visi nuėjome prie sustatytų stalų. Paskirtas vietas žymėjo dailiai ranka užrašytos kortelės. Džiaugiausi, kad aš su karaliumi vėl sėdėsime šiek tiek atokiau nuo likusių svečių. Jei ne tas ištįsęs princas, tai mielai sėdėčiau su visais, tačiau dabar buvo daug geriau būti toliau nuo jo.
Atsisėdau į savo vietą, šalia atsisėdo mano sargybinis Neitas, karalius savo vietos man kairėje dar nebuvo užėmęs. Bet Kitas, per kelias kėdes nuo manęs jau sėdėjo. Jis džiaugsmingai man pamojavo ir pasilenkė pakalbinti, paklausti, kaip miegojau ir ar man patinka papuoštas sodas. Trumpai persimetėme keliais žodeliais, tada atėjo karalius, lydimas keleto apsauginių ir savo vyriausiojo patarėjo Ašviko. Mane pamačiusi ant karaliaus rankų tupinti Estela išleido keistą cyptelėjimą ir ištrūkusi įsitaisė man ant kelių. Nustebusi, bet pamaloninta paglosčiau gyvūnėlį.
– O tu jai patinki, – pasakė karalius. – Estela ne visus mėgsta. Net yra sakoma, kad mukai pasirenka būti tik pas gerus žmones.
Linktelėjau. Kitas tai man jau buvo sakęs.
Stebėjau, kaip tarnai pasirodančius svečius palydi į jų vietas. Arčiausiai mūsų susėdo karališkosios šeimos, kiek toliau kunigaikščių šeimos. Svečių atvažiavo išties daug, pusės jų iš vakar dienos nė neprisiminiau arba jų ten nebuvo.
Tarnai ėmė nešti šaltus užkandžius ir pilstyti visiems vynus pagal pageidavimus. Aš paprašiau vandens. Nebuvau pratusi gerti alkoholinių gėrimų. Tiesą sakant, esu paragavusi alaus ir degtinės, bet šie gėrimai mane atgrasė nuo alkoholio vartojimo. Daug geriau bus, jei liksiu blaivaus proto ir neprisidarysiu gėdos visų šių svarbių asmenų akivaizdoje. Neitas taip pat paprašė jo taurę papildyti tik vandeniu, nes šį vakarą turėjo svarbią pareigą – saugoti princesę, todėl negali vartoti alkoholio.
Karalius atsistojo, pakilo ir visi svečiai. Pasekiau jų pavyzdžiu.
– Sveiki visi, garbingi mano karalystės svečiai, – sududeno sodriu balsu. – Visos karalystės vardu dėkoju, kad atvykote šią puikią dieną kartu su manimi švęsti tokią svarbią progą – princesės grįžimą. Tikriausiai dauguma žinote mano istoriją, kad negalėjau pratęsti giminės ir nebeturėjau įpėdinio, kuris perimtų sostą po manęs. Užgulė sunki našta – išrinkti žmogų, kuris taip pat sąžiningai valdytų karalystę ir mylėtų jos žmones. Aukštesnės jėgos apsaugojo mane nuo šio sunkaus sprendimo. Pasirodo, pabėgusioji karalienė Itana susilaukė dukros, kuri pagimdė Evą – mano dukterėčią, kuri yra tiesioginė sosto įpėdinė. Tad pasveikinkite princesę Evą.
Minia žmonių ėmė man energingai ploti. Šypsodamasi tūptelėjau jiems padėkodama. Miniai pritilus, karalius tęsė:
– Pakelkime visi taurę už šį stebuklą ir Evos garbę!
Pakėliau taurę su vandeniu, kiti kėlė taures su vynu ir sveikino mane.
– O dabar valgykite ir linksminkitės, kiek tik širdis geidžia!
Žmonės šurmuliuodami valgė ir kalbėjosi tarpusavyje. Po pietų po truputį ėmė kilti nuo stalų ir bendrauti vaikštinėdami po sodą.
– Ar galiu pakviesti pasivaikščioti? – pakilęs iš savo vietos prie manęs priėjo Kitas ir ištiesė ranką kviesdamas.
– Taip, galime, – atsakiau dėdama savo delną į jo.
– Gali nesirūpinti, – pasakė Kitas Neitui, kuris pastatė taurę ant stalo ir ruošėsi kilti su manimi. – Aš ją pasaugosiu, tau kartu eiti nereikia, tiesa, Eva?
Neitas sužaibavo akimis į Kitą, bet laukė, ką pasakysiu aš.
– Tiesa, nebūtina eiti abiems, – atsakiau tai, kas buvo ant liežuvio galo. Vis dėlto su Neitu jausčiausi saugesnė, juk tam jis ir yra vyriausias riteris, o Kitas tik karaliaus patarėjas. Aišku, to garsiai nepasakiau, nes Kitas tikrai įsižeistų. – Eikime į kitą pusę, – pasiūliau, nes tarp žmonių pastebėjau juodų plaukų kupetą ir porcelianinę odą.
Įsikibus Kitui į parankę žingsniavau deglais puoštais takais, grožėjausi sodu ir šiltu oru, vaiskiu žydru dangumi ir baltutėliais pavieniais debesimis.
Vaikštinėdami nuklydome šiek tiek toliau nuo visų žmonių ir triukšmo. Man tai tiko. Kur kas smagiau leisti laiką su savo draugu, nei tarp krūvos nepažįstamųjų.
– Vakar pabėgai nieko nepasakiusi, kas nors nutiko?
– Ne... – prisiminimas apie Neito rankas, atlaisvinančias mano drabužius grįžo ir vėl nudažė skruostus raudoniu. – Tiesiog pavargau ir nutariau eiti miegoti...
– Atrodo, kad kažką slepi, – nusijuokė vaikinas.
Mes pažįstami vos dešimt dienų, o jis jau taip gerai mane pažįsta. Na, nieko nuostabaus, juk daugiausiai laiko pilyje būtent su juo ir praleidau.
– Na gerai, – pavarčiau akis. – Šis tas nutiko, bet norėčiau, kad niekam nepasakotum.
Apsidairiau aplinkui, ar nėra kokių pašalinių ausų.
– Na? – jis nekantriai spoksojo laukdamas, ką pasakysiu.
– Man ėmė trūkti oro. Dėl korseto. Tali su Jita man jį taip smarkiai suveržė. Išėjau iš salės ir nuėjusi kelis žingsnius praradau sąmonę...
Kitas išpūtė akis.
– Nualpai? – perklausė. – Vargšelė. Tu tikriausiai visai nepratusi prie korsetų.
– Taip. Na, bet stebuklingai šalia atsidūrė Neitas ir atrišo korseto raištelius. Tuomet man pagerėjo ir grįžau į savo kambarį...
– Ot pasalūnas, – išsišiepė Kitas. – Patykojo, kol princesė nualpo ir ėmė nurenginėti. Kaip begėdiška.
– Jis man padėjo...
– Žinau, žinau. Tik erzinu, – pasijuokė jis. – Visgi, nurenginėti damas be sąmonės nėra labai padoru, bet Neitą suprantu.
– Liaukis, – vožtelėjau Kitui, kad nustotų mane erzinti.
– Gerai, jau baigiu. O aš norėjau tau pasigirti, kad vakar susipažinau su Atelina.
– Maniau, kad tu ją jau pažįsti.
– Aš ją taip, ji manęs tikriausiai nė neprisiminė, bet šiaip ar taip, norėjau pasigirti.
– Ir ką su ja kalbėjaisi?
– Tik prisistačiau, paskui atėjo jos mama ir išsivedė.
– Neliūdėk, esu tikra, kad dar turėsi progų pakalbinti, – paguodžiau.
Po truputį vaikštinėdami ir kalbėdami apie nereikšmingus dalykus grįžome į pagrindinę puotos vietą.
Tarp aplink stalus vaikštinėjančių žmonių niekur nesimatė Neito. Dairiausi jo, bet man ir Kitui kelią pastojo Kalnų karalystės karalius.
– Puiki puota, princese, – užkalbino mane.
– Ačiū, – šyptelėjau ir mandagiai tūptelėjau dėkodama. Prie tokių tituluotų žmonių jaučiausi itin nejaukiai. Nors jie mane ir laikė princese, bet pati savęs tokia tai nelaikiau.
Karalius dar mane pakalbino keliais nereikšmingais klausimais, pabėrė komplimentų ir palinkėjęs pasilinksminti nuėjo pasipildyti punčo taurės.
Tada tolėliau pastebėjau ir Neitą, norėjau eiti link jo, tačiau tada pamačiau, kad jis ne vienas. Su juo buvo Tali, jiedu kalbėjosi. Prisiminiau Avalos žodžius, kad jie tai kartu, tai išsiskiria, tad gali bet kada vėl susibėgti. Panorau prieiti prie jų ir liepti Tali eiti dirbti savo darbo, o ne kalbinti žmones. Bet žinojau, kad taip vis tiek nepasielgsiu. Nutariau savo dėmesį nukreipti bendraudama su žmonėmis. Su manimi turėjo eiti ir Kitas, kurio draugija man labai tiko, nes daugumą čia susirinkusių jis daugiau ar mažiau pažinojo, tad galėjo ir mane supažindinti.
Mano dėmesį patraukė trys merginos, susėdusios prie vieno stalelio. Jos visos dėvėjo karūnas, tad galima buvo manyti, kad jos princesės. Merginos linksmai plepėjo tarpusavyje. Viena jų pamatė, kad žiūriu į jų pusę ir energingai pamojo, kad prisijungčiau prie jų.
– Kitai, aš atsiprašysiu, noriu pabendrauti su kitomis princesėmis, jeigu galima.
– Žinoma, būsiu netoliese, – jis nusišypsojo man ragindamas nesikuklinti ir bendrauti su merginomis.
Prisėdau prie trijų dailių princesių.
– Aš esu Violija, – prisistatė trumpai kirptų šviesiai rudų plaukų princesė, vilkinti blizgančią alyvų spalvos suknelę. – Iš Marmuro karalystės.
– Aš taip pat iš Marmuro karalystės, Etelė, – prisistatė šiek tiek panaši į Violiją mergina, taip pat turėjo šviesiai rudus plaukus, tačiau labai ilgus, ši žydraakė princesė buvo vyresnė, bet labai graži.
– Lilija, Vandenyno karalystės pirmoji įpėdinė, – išdidžiai pristatė savo titulą trečioji mergina, putliais žandais, pilkais, į netvarkingą kuodą susuktais plaukais, savo apvalią figūrą slepianti po plačia ilga geltona suknele.
– Taigi, kaip tu atsiradai Miško karalystėje? Kiek girdėjome, atsiradai čia visai netikėtai? – pasmalsavo Etelė.
Papasakojau joms, kaip su Semu radome keistą sūkurį namų palėpėje ir įkritome tiesiai į Miško karalystę. Semas dingo, o aš patekau į pilį ir netikėtai sužinojau, kad esu princesė. Kai kurias detales nutylėjau. Princesės klausėsi išpūtusios akis.
Kai galiausiai merginos iškamantinėjo apie mane viską, kas joms rūpėjo, nukreipė savo dėmesį ir į kitus.
– Eva tavo dešinėje sėdėjo tavo sargybinis, tiesa? – paklausė Violija. – Kuo jis vardu? Koks jo titulas pilyje?
– Neitas? – pasitikslinau ir ji linktelėjo. – Jis vyriausiasis riteris ir apsaugos vadas, berods toks jo titulas. O kodėl klausi?
– Jis tikras gražuoliukas, – visos trys merginos nusikvatojo. – Gal galėsi mane su juo supažindinti? Tikrai norėčiau su juo šį vakarą pašokti. O gal ir leisčiau jam mane lydėti puotoje šias tris dienas.
– Am... Gerai, tikriausiai galiu, – netvirtai atsakiau. Nenorėjau Neito pažindinti su jokiomis princesėmis. Ir jis turi mane visur lydėti, o ne Violiją.
– Jūsų pilyje tikrai daug gražuolių vaikinų, pas mane visi bjaurūs, – pasiskundė Lilija visai ne princesiškai žiaumodama desertą. – Pavyzdžiui, kad ir tas, su kuriuo atėjai, – ji nežymiai linktelėjo į Kitą. – Saldainiukas, mielai jį suvalgyčiau... Gaila, kad tėvai man jau paskyrė būsimąjį vyrą, tad nebegaliu.
– Paskyrė vyrą? – nusistebėjau. – O jeigu tau jis nė nepatinka?
– Tiesą sakant ir nepatinka... Bet tokia jau pirmųjų įpėdinių dalia. Dažniausiai tenka susituokti su kitų karalysčių princais, kad pratęstume savo žemes.
– Na, manęs tai tikrai netekins už nieko, – nusipurčiau pasibaisėjusi tokia mintimi. Tokiu atveju atsisakyčiau sosto ir grįžčiau namo.
Pasakiusi pati susipratau, kad tik tuo atveju atsisakyčiau sosto. O kada nutariau, kad jo neatsisakysiu? Man čia ėmė tikrai patikti, bet ar tiek, kad pasilikčiau visam likusiam gyvenimui?
– O tu pasitikslink, gal karalius tau per šias dienas išrinks princą ir už jo ištekins, – perspėjo Etelė nutraukdama mano mintis.
Panorau tuojau pat pasikalbėti su karaliumi.
 
11 skyrius
Ėmus temti Tali su Avala išsivedė mane į mano kambarį.
Prieš man išeinant Violija greitai priminė, kad paskui nepamirščiau jos supažindinti su Neitu, mesdama žvilgsnį į netoliese sėdintį vaikiną.
– Atėjo laikas perrengti tave vakarine suknele, – pranešė Tali.
Atlaisvinus korsetą pagaliau galėjau giliai įkvėpti. Į šonkaulius įsispaudusios siūlės rodė, kaip stipriai jis buvo suveržtas. Bet atsipalaiduoti gavau tik akimirką.
Tali iš maišo ištraukė suknelę. Tamsiai mėlyną, siuvinėtą mažyčiais aukso karoliukais. Suknelė atrodė lyg gabalėlis nakties dangaus.
– Ji tobula... – sušnibždėjau.
Merginos aprengė mane ta nuostabia suknele. Aiktelėjau save pamačiusi veidrodyje. Kad ir kokios nuostabios suknelės buvo prieš tai, bet šiai nė neprilygo. Tamsi medžiaga išryškino mano odos ir plaukų šviesumą, išryškino lūpų raudonumą, pabrėžė rankų ir liemens liaunumą, pakėlė krūtinę. Su šia suknele jaučiausi nuostabiai, o Tali, pamačiusi, kaip gražiai atrodau, net paslapčia nubraukė susižavėjimo ašarą.
– Eime, princese, Jūsų laukia staigmena, – pasakė Avala ir grįžome į sodą.
Tali paragino svečius susėsti į savo vietas pranešusi, kad laukia pasirodymas.
Avala palydėjo prie stalo ir prisėdo šalia Neito į savo vietą. Eidama į savo vietą jaučiau svečių žvilgsnius. Neabejojau, kad juos traukė suknelė.
Į sodą įbėgo krūva mažai apsirengusių merginų, užgrojo muzika. Stebėjau įspūdingą itin lanksčių šokėjų pasirodymą. Jos šoko išdarinėdamos neįtikėtinas figūras, grakščiai judėjo pagal muziką. Visi jas stebėjo užgniaužę kvapą. Netrukus prie merginų prisijungė keli vaikinai su liepsnojančiais deglais ir šou tapo dar įspūdingesnis. Muzikantai grojo vis intensyviau, o mes stebėjome, kaip šokėjus nušviečia judantys ir iš rankų į rankas skrendantys deglai.
Pasirodymas buvo įspūdingas ir truko geras dešimt minučių. Šokėjus išlydėjo aplodismentai ir susižavėjimo šūksniai.
Sėdėjau sužavėta nuostabaus pasirodymo. Tali tikrai pasistengė mane sužavėti, turėsiu omenyje, kad reikia jai padėkoti.
Šokėjams išėjus jau buvo visiškai sutemę, bet sode buvo gana šviesu nuo visų deglų. Jų šviesoje po truputį įkaušę vyrai ėmė kviesti savo damas šokiui pagal romantišką smuiko melodiją. Šokių aikštelė ėmė pildytis.
Šokti baisiausiai nemėgau, buvau tam pernelyg nerangi. Labai tikėjausi, kad niekas manęs ir nepakvies. Nebent, aišku, Kitas. Su juo galėčiau šokti, jis tikrai pasirūpintų, kad neatrodyčiau kaip nerangi karvė.
Prie manęs priėjo merginos, su kuriomis kalbėjausi prieš tai. Violija jau iš tolo metė man reikšmingą žvilgsnį į Neitą, sėdintį šalia.
– Neitai, – atsikrenkštusi tariau, – Su tavimi kai kas nori susipažinti, – sumurmėjau.
Šis nustebęs į mane pasižiūrėjo, tada jo violetinės akys apsiniaukė. Atpažinau tą žudikišką žvilgsnį, kuriuo spoksojo mano pirmąją dieną pilyje.
– Čia Violija, – pasakiau pakilusi nuo savo kėdės ir mostelėdama link merginos, kuri blizgančiom akim spoksojo į Neitą. – Ji princesė iš...
– Iš Marmuro karalystės, – priminė Violija.
– Taigi, – patvirtinau. – Ji norėtų su tavimi susipažinti ir pašokti.
Neitas atsistojo nuo savo kėdės ir mandagiai pasisveikino paėmęs jos ranką palinkdamas, bet nepabučiuodamas.
– Man labai malonu su Jumis susipažinti, – jis nusišypsojo šypsena, kokios aš niekada nebūčiau iš jo sulaukusi. Pyktelėjau ant savęs, kad taip kvailai pagalvojau. – Tačiau turiu Jus nuliūdinti... Šį vakarą atlieku pareigą, privalau užtikrinti princesės saugumą ir negaliu skirti laiko malonumams, atleiskite, panele Violija.
Ši susižavėjusi šūktelėjo:
– Ak, kaip gaila, gal atsilaisvinsite kurią nors kitą dieną ir pakviesite mane pasivaikščioti?
– Mielai.
Violijai pasišalinus, Neitas metė man žudantį žvilgsnį ir piktai klestelėjo į savo vietą.
– Ji tau taip nepatiko? – pasiteiravau, nesupratusi, kodėl jis taip supyko.
Neitas nieko neatsakė, tik į kažką spoksojo priešais. Pasekiau jo žvilgsnį. Ištįsėlis princas savo pasipūtusia povyza artinosi prie mūsų. Tada Neitas pasalūniškai nusišypsojo.
– Ne... – sumurmėjau. – Nedrįsk! – iš karto supratau, kad ketina man keršyti, nors aš ir nieko blogo jam nepadariau.
– Princese Eva! – šūktelėjo princas dar iki galo nepasiekęs mano stalo. – Kaip neapsakomai Jūs šiandien atrodote! Negaliu atplėšti nuo Jūsų akių, o nuostabioji! Nedaužykite man širdies, ateikite pašokti! Pažadu, jei vienas šokis nepatiks, antrojo galėsite atsisakyti!
Visi aplinkui puikiausiai girdėjo jo žodžius. Atrodė, kad jis vaidina savo paties spektaklyje, o aplinkui esantieji yra jo žiūrovai, tad turi kalbėti garsiai ir išraiškingai.
– Kaip, princese, kviečiama taip iškalbingai galėtumėte atsisakyti? – išsišiepė Neitas.
Panorau jam užvožti už tokią išdavystę.
– Hm, – atsikrenkščiau. – Gerai.
Princas apėjo stalą ir padavė man ranką. Nelabai noriai ją paėmusi pakilau nuo kėdės ir jis nusivedė mane į šokių aikštelę. Jo ranka apsivyniojo mano liemenį, o kita suspaudė pirštus, prisitraukė artyn prie savęs. Princas kvepėjo gaiva ir švara, tikriausiai praleido ne vieną valandą prausdamasis, kvėpindamasis ir kitaip čiustydamasis. Nepaisant gaivaus kvapo, vist tiek būdama taip arti šio vaikino jaučiausi labai nemaloniai, beveik pasišlykštėjusi.
– Ačiū, kad pagaliau sutikote su manimi pašokti, – pasakė jis pagaliau tik man, o ne savo įsivaizduojamam teatrui. – Jau susipažinome, abu turime tokius pačius titulus, gal vadinkime vienas kitą tiesiog vardais?
– Mhm, – sumurmėjau linguodama į šonus ir stengdamasi neužkliūti už jokių nelygumų arba princo kojų. Iš tiesų, aš net nežinojau jo vardo, bet jau klausti pasirodė nemandagu.
– Eva, esate nuostabi princesė, Jūsų grožis man dar neregėtas, – jis niekaip neužsičiaupė.
– Ačiū, – trumpai ir abejingai atsakiau.
– Mieloji princese, žinau, kad mes tik vakar susipažinome, bet tikriausiai ir Jūs jaučiatės, lyg būtume pažįstami amžinai?
– Ne. Nieko panašaus.
Ešlis į mano žodžius atsakė nei kiek nesutrikęs:
– Būkite tikra, kad aš taip jaučiuosi nuo pirmos akimirkos, kai Jus išvydau. Sakykite, miela Miško karalystės princese, ar Jūsų širdis laisva?
Prieš akis iškilo Neito paveikslas, bet greitai jį nuvijau. Ne, aš nesu jo įsižiūrėjusi, vėl patikinau save.
– Laisva... – atsakiau neužtikrintai.
Buvo akivaizdu, kad Ešlis dėl kažkokių nepaaiškinamų priežasčių mane įsimylėjo vos pamatęs, ir jaučiausi nejaukiai jam atskleisdama, kad esu vieniša.
– Taip, to ir tikėjausi, – jis išsišiepė lyg laimėjęs
Ir toliau sapaliojo apie nenugalimą aistrą, tarpusavio trauką ir kitokias nesąmones. O aš skaičiavau sekundes, kada pagaliau pasibaigs muzika ir galėsiu pabėgti kuo toliau nuo jo.
Po visos amžinybės muzika pagaliau nutilo ir aš atsitraukiau nuo princo per kelis žingsnius.
– Dėkoju už šokį, – jis man žemai nusilenkė. – Ar suteiksite man garbę ir pašoksime dar vieną šokį?
– Ačiū, bet nelabai mėgstu šokti
– Nuostabu, tikriausiai daug geriau bus kur nors nuošaliau pasivaikščioti, kur aplinkui nebus tokios daugybės žmonių. Skaitote mano mintis, – išsišiepė kokčia šypsena.
– Tiesą sakant, norėčiau prisėsti pailsėti.
– Žinoma, galime prisėsti, eime, artimiau supažindinsiu su savo tėvais – Kalno karalystės karaliumi ir karaliene.
Tempiama link stalo, kur sėdėjo princo šeima, ėmiau dairytis Neito, kad jis mane išgelbėtų. Bet kaip tyčia vaikinas buvo prapuolęs. Supykau, kad taip neatsakingai su manimi pasielgė. Ėmiau mintyse regzti keršto planus.
– Man reikia pasiskolinti princesę, – labai netikėtai priešais mus išdygo Neitas ir pastojo princui kelią.
– Kokiu klausimu? – nepatenkintu balsu paklausė.
–Iškilo neatidėliotinų reikalų, kuriuos reikia nedelsiant aptarti su vyriausiuoju karaliaus patarėju. Karalius šiuo metu per daug užsiėmęs, kad jį trukdytume, todėl man reikia Evos, – rimta mina paaiškino Neitas ir princas nebegalėjo ginčytis, surūgęs paleido mano ranką.
– Kai tik galėsite, grįžkite pas mane, mieloji, – pasakė vėl sučiupdamas ranką, ją nubučiuodamas ir vėl paleisdamas.
– Būtinai, – sumelavau.
Kartu su Neitu nuėjau į pilį. Visas pyktis ant jo jau buvo išgaravęs. Pats įstūmė mane į nepatogią padėtį, bet pats ir išgelbėjo. Vos dingome už posūkio, sulėtinau žingsnį, nebereikėjo apsimesti, kad skubame.
– Tai ar nepadėkosi man, kad išgelbėjau? – paklausė. – O gal visgi tau patiko su juo šokti?
– Nedėkosiu, jei ne tu, man būtų nereikėję kankintis ištisą amžinybę, kai jo kibios rankos čiupinėjo mano nugarą ir dar klausytis tų jo perdėtų plepalų, – nusipurčiau pasibjaurėjusi.
Neitas linksmai nusijuokė. Galbūt tik labai džiaugiausi ištrūkusi iš princo nagų, bet būnant su Neitu ėmė labiau spurdėti širdis. Norėjau, kad mums niekas nesutrukdytų vieniems nueiti į pilį ir pabūti atokiau nuo šurmulio ir žmonių. Bet kas nors būtinai turėjo įsiterpti.
Iš pilies prie mūsų ėjo Etelė ir Violija. Tikėjausi, kad gal praeis pro šalį, bet mane pamačiusios ėmė mojuoti.
– Kur einate? – paklausė jos.
– Į pilį, šiek tiek pailsėti, – atsakiau. Joms nenorėjau meluoti, kad atsirado kažkokių neatidėliotinų reikalų, kuriuos reikia sutvarkyti.
– Nuostabu, aš irgi mielai pailsėčiau, – apsidžiaugė Etelė.
Tad visos trys, lydimos Neito, kuris šiek tiek atsiliko, leido mums, merginoms, čiauškėti tarpusavyje.
Įsitaisėme hole ant minkštos sofos, paprašiau tarno, kad atneštų mums arbatos ir užkandžių.
– Kaip maloniai tu bendrauji su tarnais, – nusistebėjo Violija, dairydamasi, kur prapuolė Neitas. Jis įsitaisė atokiau mūsų ir stebėjo aplinką. Mergina nudžiugo jį pamačiusi ir net ėmė kalbėti garsiau, kad balsas pasiektų ir Neito ausis. – Juk jie tavo tarnai, tu neturi jų prašyti, turi įsakyti.
– O man labiau patinka paprašyti, aš nepratusi įsakinėti, – atsakiau jai.
Tarnas grįžo prie mūsų, ant stalelio išdėliojo arbatinuką, puodelius ir sausainius. Iš arbatinuko pripildė mūsų puodelius.
– Ačiū, – padėkojau.
– Jeigu reikės ko nors dar, aš būsiu netoliese, panele, – jis nusilenkęs pasišalino.
– Jeigu jiems neįsakinėsi, jie tavęs negerbs, – toliau varė savo Violija.
– Nežinau, man jo elgesys pasirodė pakankamai pagarbus, – atšoviau ir toliau arbatą gėrėme tylomis.
Etelė nukreipė kalbą apie mano suknelės grožį.
Pro holą vaikščiojo tarnai, vienas jų priėjo prie manęs ir pagarbiai nusilenkęs pasakė:
– Panele Eva, kai kurie svečiai Jūsų pasigedo puotoje, panelė Tali norėtų, kad grįžtumėt, jeigu tik galite.
– Žinoma, tuojau būsiu, – pavarčiau akis. Tiek žmonių, o kažkas pasigedo manęs. Visai nenorėjau ten grįžti, bet neturėjau kitos išeities.
Violija, Etelė ir Neitas pakilo eiti su manimi. Neitas vėl atsiliko nuo mūsų, kas Violijai nelabai patiko, nes ji  negavo pabendrauti su savo simpatija.
Neskubėdama grįžau į puotą ir atsisėdau, mano manymu, nepastebimiausioje vietoje tarp žmonių. Susigūžusi, kad būčiau nepastebėta nepageidaujamų svečių, ėmiau bendrauti su vyresnio amžiaus karaliene, kuri labai apsidžiaugė gavusi progą su manimi pasikalbėti.
– Nesikūprink taip, mieloji, – perspėjo ji mane. – Princesės laikysena privalo būti elegantiška.
Išsitiesusi jaučiausi pernelyg pastebima. Mano karūną buvo galima matyti iš tolo, jos brangakmeniai žibėjo deglų šviesoje.
– Pažinojau tavo močiutę, karalienę Itaną, – ėmė pasakoti karalienė Malena iš Vandenynų karalystės, kaip ji man prisistatė. – Ji buvo nuostabi moteris, o tu esi labai panaši į ją, esu įsitikinusi, kad taip pat puikiai valdysi šalį.
Klausiausi jos nuobodžiu balsu dėstomų litanijų ir mandagiai šypsojausi, kur reikėjo linkčiojau ir įterpiau „mhm“ ir „aha“, kad pokalbis nepasirodytų vienpusis. Atrodė, kad karalienei patinka kalbėtis su manimi, o aš vyresnių žmonių apsuptyje jaučiausi saugi nuo kitos nepageidaujamos draugijos. Tačiau mano užnugaris greitai prasiskirstė. Pasirodo, jau buvo gana vėlu ir vyresniosios kartos atstovai pradėjo vaikščiotis į savo kambarius poilsiui.
– Tu dar visai jaunutė, eik, linksminkis su kitu jaunimu, tikriausiai baigiu užmigdyti tave savo nuobodžiomis šnekomis, – tarė karalienė.
– Ne, man buvo labai malonu su jumis pabendrauti, – patikinau.
Karalienė, palinkėjusi man labos nakties, pamojo savo vyrui ir jiedu kartu patraukė į pilį.
Mano laimei, kol dar nespėjo prisistatyti įkyrusis princas, kelios princesės mane pasikvietė į šokių aikštelę, ten šokome rateliu ir niekas nedrįso įsiterpti. Šokti su bendraamžėmis merginomis man buvo labai smagu, nors ir nemokėjau šokti, bet jos mane pamokino keleto judesiukų. Šokdama kelis kartus sugavau Neito žvilgsnį, jis neperskaitoma mina mane stebėjo.
Merginos prasiskirstė punčo ir tada pastebėjau dar vieną vaikiną, kuris linksmai mane stebėjo, lyg džiaugdamasis, kad linksminuosi – tai buvo Kitas. Nusišypsojau jam ir rankos mostu pakviečiau į šokių aikštelę. Mums nepavargstamai grojo jau antra muzikantų pamaina.
Kaip tyčia, jie užgrojo lėtesnę dainą, gal net specialiai man, nes pastebėjo, kad į šokių aikštelę pasikviečiau vaikiną.
– Kaip praėjo tavo diena? – paklausiau Kito, kai jis švelniai uždėjo ranką man ant nugaros ir kita ranka suėmė mano delną, ėmėme linguoti į muzikos taktą.
– Nelabai kaip, – nejaukiai šyptelėjo. – Stebėjau Ateliną, tokią linksmą ir nekreipiančią į mane dėmesio, – stengėsi, kad nuskambėtų kaip juokelis, bet balse jautėsi nusivylimas. – O kaip tavoji?
– Iš tiesų nebuvo taip jau linksma, – atsakiau. – Teko bėgti nuo vieno įkyraus kavalieriaus, – nusijuokiau.
– Ar tas kavalierius Kalnų karalystės princas? – staiga paklausė Kitas.
– Na taip, tas pats.
– Nes toks vienas ateina į mus ir atrodo piktas, – Kitas nustojo šokęs ir žengė žingsnį priekyje manęs, lyg gindamas.
– Ką jūs čia darote? – paklausė princas taip, lyg būtų prigavęs mus darant didžiausią nusikaltimą.
Mane jo balso tonas šiek tiek išgąsdino. Nejučia ėmiau dairytis Neito, bet jis jau buvo prapuolęs. Tikriausiai pagalvojo, kad dabar mane gali pasaugoti Kitas, ir išėjo.
– Šokame? – nustebintas tokio klausimo atsakė Kitas.
– Kas tu toks ir kaip drįsti šokti su mano princese? – ir taip atšiaurų jo veidą iškreipė pykčio grimasa.
– O kodėl manai, kad ji tavo? Eva laisva valia pasirinko šokti su manimi.
– Eva? Eva?! – ėmė rėkti princas taip garsiai, kad net muzikantai nustojo groti ir smalsiai sužiuro į mūsų trijulę. – Kaip drįsti ją taip familiariai vadinti?
Norėjau įsiterpti į pokalbį, bet vaikinai buvo pernelyg įsikarščiavę.
– Kaip Eva pageidauja, taip ją ir vadinsiu, – daug tyliau, bet nemažiau piktai atšovė Kitas.
– Aš esu Kalnų karalystės princas ir kažkoks netituluotas vaikiščias nešokdins mano išrinktosios ir nevadins jos vardu, lyg būtų jo draugė, o ne valdovė! – rėkė princas net seilėm taškydamasis.
– Ešli! Ešli, raminkis! – išgirdusios triukšmą scenos stebėti atėjo ir princo seserys. Jos abi ėmė raminti brolį.
– Nekelk scenos, ne namuose esi, – subarė viena iš seserų.
– Šiandien tau jau gana, einam, nuvesim į kambarį.
Ešlis sesėms pakluso. Metė paskutinį piktą žvilgsnį į Kitą, o tada pažiūrėjo į mane. Jo veidas sušvelnėjo.
– Labos nakties, mano princese, susitiksime rytoj. Tik nebešokite su kitais, nes daužote mano širdį...
Suraukusi antakius stebėjau, kaip princas vedamas sesių iš abiejų pusių tolsta nuo mūsų. Kitas atsisuko į mane.
– Tau viskas gerai? Ar tas jis per daug neišgąsdino?
– Ne.
– Kodėl jis tave vadina savo princese? – paklausė lydėdamas mane prie stalo prisėsti.
– Nežinau, – papurčiau galvą. – Kažkodėl jis įsižiūrėjo mane ir įsitikinęs, kad jis man taip pat patinka, nors aš nieko kito nedarau, tik stengiuosi jo vengti.
– Geriau ir toliau jo venk, nes jis man panašus į psichą, – nusijuokė Kitas. – Ar galiu tave palydėti į tavo kambarį?
– Žinoma.
Kai grįžau į savo kambarį, iš rytų pusės jau buvo pradėjęs šviesėti dangus.
Puotos diena buvo nuostabi. Leisdama laiką tarp žmonių šiek tiek užsimiršau. Apėmė kaltės jausmas, kad Semas ne su manimi, o aš linksminuosi. Graužiama sąžinės dar kurį laiką neužmigau. Bandžiau įtikinti save, kad kol kas negaliu nieko kito padaryti, tik laukti. O belaukiant, kodėl nepasimėgavus švente, kuri surengta tik dėl manęs?
 
12 skyrius
Grįžusi į kambarį, ant savo lovos radau sulankstytą popieriaus lapelį. Suėmė smalsumas, nuo ko gi jis galėtų būti. Pirmiausiai pagalvojau apie Neitą. Bet šią mintį tuojau nusipurčiau, nes puikiausiai žinojau, kad tai nerealu. Dar nerealiau nei tai, kad atsidūriau stebuklingame pasaulyje ir tapau princese. Būtų kvaila tikėtis laiškelio iš jo.
Išlanksčiau gelsvo popieriaus lapą. Jame dailia rašysena buvo išraitytas trumpas tekstas. Vos pradėjusi skaityti, atpažinau, nuo ko jis:
Brangi mano princese Eva,
Vis dar esu apakintas Jūsų šio vakaro grožio ir niekaip negaliu nustoti apie Jus galvoti. O, nuostabioji Eva, šio vakaro šokis su Jumis man buvo geriausia dovana per visą mano gyvenimą, didingai dėkoju. Nekantriai laukiu rytojaus, kai vėl išvysiu Jus. Rašau norėdamas, kad eidama miegoti galvotumėte apie mane.
Nuoširdžiai Jūsų,
Kalnų karalystės pirmasis sosto įpėdinis
princas Ešlis
Prunkštelėjau iš pasipūtėliško parašo po laišku. Princo žinutė man nepaliko jokio įspūdžio. Ėmiau tik dar nekantriau laukti dienos, kai jis su visa savo palyda išvažiuos atgal į savo karalystę.
Išmečiau laiškelį į dar rusenantį židinį ir nuėjau miegoti.
Prabudau iš gražaus sapno. Bandžiau prisiminti, apie ką jis buvo, bet jis išsisklaidė kaip migla. Užgriuvo artėjančios dienos rūpesčiai.
Apie Semą vis dar jokių žinių.
Ešlis tikėsis, kad aš būsiu jo ir nežinia kada jam šaus į galvą imti ir man pasipiršti. Iš jo elgesio ir Avalos nugirsto pokalbio šito galima net labai tikėtis. Jis primygtinai mane vadino „savo“, o tai ne juokais gąsdino. Jam gerų naujienų tikrai neturėjau.
Mano mintys krypo link kito vaikino, kuris, deja, susidomėjimo manimi nerodė. Jis buvo užsiėmęs savo meilės trikampiu tarp Tali ir galimai kitos merginos, kuria susižavėjo. Kol kas neturėjau jokių įtarimų, kas ji galėtų būti. Vakar nepastebėjau nei vienos, be Tali, su kuria jis bendrautų, bet juk ir nebuvau su juo visą laiką.
Visos šios mintys užgulė mane. O dar ta viltis, kad bet kurią akimirką ateis žinių apie mano brolį, bet kaip jų nebuvo, taip nebuvo.
Beldimas į duris.
Sudejavusi užsitraukiau kaldrą ant galvos ir norėjau pasislėpti nuo visų ir nuo visko.
Dar tik antroji puotos diena, o jau jaučiuosi per daug pavargusi eiti iš savo kambario.
Beldimas pasikartojo.
Nenorom pakilau iš lovos ir atidariau duris. Už jų stovėjo Jita, nešina šios dienos suknelėmis. Bet suknelės visai nepraskaidrino mano nuotaikos, nors ir buvo nuostabiai gražios. Dieninė suknelė buvo šviesiai geltona, visai tokia, kaip buvo apsirengusi Gražuolė iš pasakos „Gražuolė ir pabaisa“.
Į kambarį užėjo ir Savana, kurią senokai mačiau, ji turėjo labai daug rūpesčių rūpindamasi pilies ir puotos puošimu, svečių kambariais.
Jos dvi mane aprengė gražuolės suknele ir sušukavo plaukus į gražų kuoduką. Kaip visada, atrodžiau princesiškai. Jau baigiau priprasti prie puošnių apdarų.
Prie pusryčių stalo mane palydėjo Avala. Prie stalo nebuvo nei Neito, nei karaliaus, nei Kito, todėl valgėme dviese. Matyt, kiti pakilo anksčiau ir išėjo savais reikalais.
– Šiandien mieste vyks mugė. Pagrindinėje aikštėje bus visokie vaidinimai, galėsite bendrauti su miesto žmonėmis, – papasakojo man Avala. – Kai kurie svečiai jau išvažiavo į miestą, kai tik panorėsite, galėsime važiuoti ir mes.
– Mėgstu muges, – nudžiugau. Iš tiesų, buvo visai smagu, kad galėsiu šiandien leisti ne pilyje ar jos sode, o daug didesnėje erdvėje. Taip daug lengviau pasprukti nuo tokių kaip Ešlis ir išvengti nepageidaujamų pokalbių.  Be to, niekas nekvies šokti.
Nuotaika šiek tiek pasitaisė.
Po pusryčių išėjome į pilies sodą, kuriame stovėjo atviros karietaitės, pakinkytos su dviem žirgais.
– Jos skirtos vežioti svečius į mugę ir iš mugės, – paaiškino Avala. – Vienoje telpa apie šešis žmones, tad mes važiuosime dviese, dar paimsiu du sargybinius, kad palaikytų mums kompaniją ir būtų užtikrintas Jūsų saugumas.
Supratau, kad šiandien dieną už mano saugumą atsakinga Avala. Tik nežinojau, ar todėl, kad Neitas atsisakė ir nebenorėjo manęs prižiūrėti, ar todėl, kad jie paprasčiausiai taip pasiskirstė darbus. Klausti nedrįsau, savo pasvarstymus palikau tik sau.
Svarbiausia, kad ir Ešlio nebuvo aplinkui, tad išvažiavome į miestą su Avala ir pora apsišarvavusių sargybinių.
Buvo smagu važiuoti atviroje karietoje per miestą. Galėjau grožėtis miesto vaizdais, o žmonės mus pamatę džiugiai mojavo, mojavau ir aš. Greitai privažiavome aikštelę, kurioje stovėjo dar kelios tokios karietos kaip ir mūsų. Vežikas ten ir sustojo. Riteriai paslaugiai išlaipino mane ir Avalą.
Patraukėme į ten, kur girdėjosi šurmulys. Tuojau priešais mus atsivėrė šventės vaizdai. Aplink aikštę ir aplinkines gatveles prekybininkai buvo išsidėlioję savo prekystalius ir pardavinėjo pačius įvairiausius savo gaminius. Jiems tai buvo proga pasireklamuoti ne vienoje karalystėje, o visose, savo prekėmis sužavėti karališkus asmenis ir kitus diduomenės sluoksnius.
Gatves buvo užplūdusios minios žmonių. Visi norėjo dalyvauti mugėje ir pamatyti kitų karalysčių karalius ir karalienes. Ir, žinoma, mane. Labai nedaug Pilies miesto buvo matę savo naująją princese, o tie, kurie matė, tai su maišu ant galvos.
Apžiūrinėjau parduodamas prekes. Jos buvo pačios įvairiausios. Trumpai stabtelėjau prie prekystalio, kur buvo išdėlioti įvairiausių dydžių ir spalvų akmenukai.
– Prašom prašom, kristalai visoms Jūsų gyvenimo sritims, – kvietė pardavėjas.
– Sveiki, – pasisveikinau apžiūrinėdama kristalus. – Ką daro šitas? – paklausiau besdama į ryškiai raudoną kristalą pakabintą ant juodos virvelės.
– Jūsų labai gera akis, – pagyrė pirkėjas. – Šis kristalas skirtas apsaugoti Jus ir Jūsų šeimą nuo pavojų ir negerų žmonių.
– Paimsiu, – nusišypsojau. Iš tiesų tokiais dalykais nelabai tikėjau, bet šis pasaulis juk kitoks, galbūt kristalai čia iš tiesų turi poveikį ir jis apsaugos mane ir Semą. O įsikinsiu, ar tikrai veikia, jeigu daugiau Ešlis prie manęs nelįs – mintyse nusijuokiau iš savo pokšto.
Po mugę vaikščioti man labai patiko. Pirkliai buvo labai malonūs ir draugiški, gavau prisiragauti pačių įvairiausių dar niekada neregėtų vaisių, medaus, kepinių.
Pagaliau pasiekėme miesto aikštę, kur jau vyko vienas vaidinimas, skirtas vaikams. Buvo sustatyta pilis, pro jos langus kalbėjo ir judėjo įvairiausi veikėjai, tai buvo lėlių spektaklis.
Greitai atpažinau pasakojamą istoriją. Kai šviesiaplaukė lėlytė bėgo iš pilies ir dingo. Tada numirė karalius, o jaunas rudaplaukis vaikinas tapo karaliumi, bet jį kamavo didelė bėda – jis negalėjo susilaukti vaikų ir pratęsti karališkosios giminės.
Stebėjau karalystės istoriją, kurios dalimi buvau ir pati. Netrukus pasirodė ta pati lėlė, kuri vaidino karalienę Itaną, tik šį kartą ji prisistatė Evos vardu. Vaidinimas baigėsi lėlės Evos karūnavimu ir vaikai, sužavėti vaidinimo, energingai plojo.
– Žiūrėkite, – prie vaidinimo scenos stovinti Tali bedė į mane pirštu. – Pasirodė ir tikroji princesė Eva! Pakvieskime ją plojimais!
Pasijutau nejaukiai būdama dėmesio centre, bet žengiau žingsnį į sceną. Mažieji žiūrovai sužavėti puolė ir apspito mane iš visų pusių.
– Laikykitės atstumo, negąsdinkite princesės, – ėmė juos vaikyti Tali.
– Ne, viskas gerai, – patikinau ją. Dauguma vaikų buvo Semo amžiaus arba šiek tiek jaunesni. Jie man priminė mano mažąjį brolį.
Vaikai apipylė mane įvairiausiais klausimais, ką reiškia būti princese, kaip atrodo mano kambarys, iš kur aš atėjau.
Mielai atsakinėjau į visus jų klausimus. Nemaža minia žmonių susispietė pažiūrėti, kaip naujoji princesė bendrauja su vaikais. Priekinėje eilėje pastebėjau princo Ešlio juodų plaukų kupetą. Atsitraukiau per kelis žingsnius nuo minios ir pritūpiau ant scenos. Pamojau vaikams sėsti priešais mane, taip jie sudarė sieną tarp manęs ir jo.
– Ar norite, kad papasakočiau jums istoriją apie pasaulį, iš kurio atėjau?
– Taaiipp! – apsidžiaugė vaikai.
Ėmiau pasakoti apie mašinas vietoj arklių, apie telefonus, iš kurių galima paskambinti į bet kurį pasaulio kraštą ir lėktuvus, kuriais per kelias valandas galima nuskristi kelis tūkstančius kilometrų. Mažieji susidomėję klausėsi. O aplink minia vietoj to, kad skirstytųsi, pasidarė dar tankesnė.
– O dabar leiskite princesei eiti, – tarė Tali, kai baigiau pasakoti.
Mažieji apspito mane ir visi norėjo apsikabinti atsisveikindami. Tali norėjo prieštarauti, bet daviau ženklą, kad viskas gerai. Šie vaikai man labai patiko ir mielai būčiau su jais praleidusi daugiau laiko. Bet aplink susirinko per daug žmonių.
Nulipau  į kitą scenos pusę, pamojau Avalai mane pasitikti ten. Vos nulipusi įsimaišiau į minią kartu su ja.
– Kur taip skubi? – paklausė ji vos spėdama iš paskos.
– Vengiu princo Ešlio, – tiesiai šviesiai atsakiau.
– Galime grįžti į pilį, jeigu nori. Arba galime eiti į restoraną, kuris užsakytas svečiams, kurie nori papietauti mieste.
Pasirinkau pilį. Ten Ešlis manęs neras, nes tikėsis, kad būsiu likusi mieste. O ir mugėje jau buvome praleidusios kelias valandas. Prasibrovėme pro minią ir karietaite parvažiavome atgal. Pilis buvo beveik visiškai tuščia. Visas personalas ruošė vakarinę dalį sode.
– Kur norėsite valgyti? Galiu atnešti maisto į Jūsų kambarį, jeigu norite galime sode prisėsti ir paprašyti, kad tarnai ko nors atneštų iš virtuvės.
– Bet mes jiems sutrukdysime dirbti.
– Na, galime nueiti į virtuvę ir pačios pasiimti ką nors, – nusijuokė.
– Gerai, – sutikau, nes pamaniau, kad ji kalba rimtai. – Bet aš nežinau, kur virtuvė, dar joje nesu buvusi.
– Aš tik pajuokavau, – išpūtė akis Avala. – Juk tu princesė.
– Na ir kas? – gūžtelėjau. – Jei tik nesimaišysime ten niekam, mielai nueisiu.
Avala man parodė kelią į virtuvę. Ten patekome tarnų laiptais, kurie buvo gana siauri, tad teko trauktis padavėjams, nešantiems maistą, iš kelio.
Patekome į didelę patalpą, kurioje sklandė maisto kvapai. Tik dabar pajutau, kad esu gerokai išalkusi. Avala pačiupo mane už rankos ir nusitempė prie ilgo metalinio stalviršio, kur baltai apsirengę virėjai pjaustė daržoves. Kamputis to stalo buvo laisvas. Prie jo ir įsitaisėme. Mane pamatę virėjai išpūtė akis ir ėmė pagarbiai lankstytis.
– Liaukitės, – sudraudžiau juos. – Aš čia ne kaip princesė, o kaip alkana mergina.
Tuojau stalviršio kamputis buvo nukrautas įvairiausiais valgiais man ir Avalai. Padėkojau paslaugiam personalui ir sočiai pavalgėme. Virtuvėje atmosfera buvo smagi. Čia dirbantys žmonės buvo linksmi, bendravo tarpusavyje ir, atrodė, mėgavosi savo darbu.
Pamačiau Nutą – virėją, kuris man paskolino kumelę, kurią praganiau miške. Kitas jau buvo pasirūpinęs, kad virėjas gautų atitinkamą atlygį ir nepatirtų nuostolių.
– Princese, – nusilenkė, kai pamojavau ir priėjau arčiau jo.
– Aš taip tau ir nepadėkojau, kad man tada padėjai.
– Viskas gerai, mes jau turime naują arklį, jaunesnį ir greitesnį, – pasidžiaugė virėjas. – Man buvo labai įdomu, kas  Jums nutiko tame miške.
– Na, jei turi akimirką laisvo laiko, galiu papasakoti.
– Manau, galiu pasidaryti pertraukėlę pokalbiui su Jumis.
Nuo pradžių papasakojau apie savo nuotykį miške, kuriame manęs vos nepaklaidino ir neužpuolė Žaltvykslė ir kaip tik per plauką mane išgelbėjo Neitas, nes Jita jam papasakojo, kad pabėgau į mišką ieškoti Semo.
Mano pasakojimo jau klausėsi ne viena ausų pora. Net ir Avala dar nebuvo girdėjusi šios istorijos. Klausytojai žavėjosi mano drąsa tame miške, aš juos tikinau, kad vos nepridėjau į kelnes, jokios drąsos nebuvo.
Po pagrindinių patiekalų keli virėjai pasirūpino, kad mes gautume ir arbatėlės su desertu. Net nebesinorėjo išeiti iš virtuvės, čia buvo jauku ir saugu.
– Bet jau turime eiti, tikriausiai svečiai grįžo iš mugės, – paragino Avala ir man teko jos paklausyti.

Užlipome į viršų, pirmiausia grįžome į mano kambarį. Vėl Tali reikalavimu turėjau persirengti vakarine suknele.
– Bet man labai patinka ši, kam man reikia persirenginėti? – ginčijausi.
– Nes esi princesė. Jokia save gerbianti aukštuomenės dama nedalyvaus vakarienėje su dienine suknele, – atsakė Tali, lyg tai būtų ir taip akivaizdu. – Be to, pamatysite, suknelę, kurią siuvėja jau pabaigė siųti, jums tikrai labai patiks.
Šį kartą gavau juodą prabangios blizgančios medžiagos suknelę. Jos pasijoniai, kurie matėsi iš po sijono, buvo balti, taip pat suknelės dekoltė puošė balti nėriniai. Prie jos Tali priderino baltus batelius ir ilgas pirštines, perlų vėrinį.
Nutariau, kad ginčytis nebuvo verta, iš tiesų ši suknelė buvo nuostabi.
– Liaukitės mane rengti tokiomis tobulomis suknelės, nes išlepinsite, – tariau grožėdamasi savo atvaizdu veidrodyje. Merginos išleido mano kuodą, nuo kurio dabar plaukuose susiformavo garbanos.
– Šios suknelės taip puikiai išryškina Jūsų grožį, kad tikriausiai dėl to princas Ešlis ir negali Jums atsispirti, – džiaugsmingai tarė Tali. – Juk taip nuostabu, galbūt po šios puotos sekanti bus vestuvių puota? – toliau čiauškėjo nepastebėdama mano pasibaisėjusios veido išraiškos.
– Visai ne, – nutraukė ją Avala. – Gal princesei nė nepatinka princas Ešlis, juk vestuvėms reikia ne tik, kad vyras moterį būtų įsimylėjęs, bet ir ji jį.
Tali pervėrė Avalą piktu žvilgsniu.
– Visgi tai princesės pasirinkimas, – pridėjo Avala. Buvau jai dėkinga už šiuos žodžius.
Pati neketinau aiškinti Tali, kaip stipriai negaliu pakęsti Ešlio, nes ne visai pasitikėjau jos gebėjimu laikyti liežuvį už dantų. Vėl nukreipiau jų dėmesį į suknelę, kad apie jį nebekalbėtume.
Išėjome į sodą. Šį vakarą čia viskas buvo šiek tiek kitaip nei vakar. Stalai stovėjo kitaip: dideli ir apvalūs, jie buvo užtiesti šampano spalvos staltiesėmis, buvo sudėlioti ratu aplink didžiulį liepsnojantį laužą. Juos puošė gražios gėlių kompozicijos. Šiandien pagrindinis akcentas ir buvo gėlės. Visokiausios puokštės stovėjo netikėčiausiose vietose ir sodas atrodė spalvotas. Pasijutau stovinti tikrų tikriausioje pasakoje.
Prisėdau prie stalelio su mano vardu. Šį kartą sėdimosios vietos nebuvo paskirstytos taip pat kaip vakar. Aš nebesėdėjau karaliaus dešinėje, apsupta Neito, Avalos ir Kito, man pažįstamų ir mielų veidų, mano sargybinių.
– Aš sėdėsiu visai netoli tavęs, – šnipštelėjo Avala. – Gali nesirūpinti, visą laiką tave stebėsiu.
– Ačiū, – tariau jai ir stebėjau, kaip nuėjo prie tolimesnio stalo.
Vos įsitaisiau prie stalo, man ant kelių lyg iš niekur atsiradusi užšoko Estela ir letenėlėmis pasirėmusi į stalą paprašė skanėsto. Žavėdamasi protingu guvūnėliu padaviau jai užkandį, kuris man pasirodė panašus į lašišą, tokios pat spalvos. Estelai tiko. Ant suknelės pasitiesiau servetėlę, kad neišsipurvinčiau.
Prie mano stalelio jau sėdėjo dvi merginos, viena jų – Lilija – putlioji Vandenynų karalystės princesė ir kita, su kuria asmeniškai dar nebuvau susipažinusi, tačiau žinojau, kad ji – Ešlio sesuo. Pasisveikinau su abiem merginom ir sužinojau jos vardą – Keti. Abiems princesėms labai patiko Estela, bet jos Estelai nelabai, ji nesileido princesių glostoma.
Ėmiau skaitinėti kitas vardų korteles man iš dešinės. Pamačiau Violijos vardą ir nudžiugau, kad bent kažkas pažįstamas bus. Tačiau pasižiūrėjusi į kairėje užrašytą vardą, pasijutau, lyg kas lediniu dušu būtų perpylęs. Jau tiesiau rankas paimti kortelę su Ešlio vardu ir ją perkelti ant kito stalo, bet buvo per vėlu.
– Sveikos damos, – išgirdau jo pasipūtusį balsą sau už nugaros. – Labas vakaras, gražioji mano princese.
Viduje užvirė pyktis ant Tali. Neabejojau, kad tai ji rūpinosi svečių susodinimu, tad sužinojusi, kad Ešlis man simpatizuoja, kaipmat susodino kartu. Norėjau pašokti, bėgti pas Tali ir pareikalauti tuojau pat pakeisti susodinimo planą.
Aš likau sėdėti, užtat Estela įsikandusi į dantis užkandį šnypštelėjo ir pradingo po stalu. Puikiai ją supratau.
Princas dar pastoviniavęs, matyt, tikėdamasis, kad aš atsistosiu ir pulsiu jam į glėbį, bet to nesulaukęs atsisėdo ir paėmęs mano ranką pabučiavo. Stengiausi susilaikyti ir neištraukti rankos visų princesių ir jo seserų akivaizdoje.
– Kaip miegojai, Eva? – toliau neatstojo nuo manęs.
– Puikiai, – trumpai atsakiau, akimis ieškojau pažįstamų veidų prie stalų. Prie Avalos pamačiau Kitą, jo žvilgsnis sutiko manąjį. Mačiau, kad jis susirūpinęs ir neabejojau, kad to rūpesčio priežastis sėdi mano kairėje.
O Neito niekur nebuvo. Nusivyliau akimis jo neradusi prie Avalos ir Kito staliuko. Bet mačiau, kad šalia jos yra dar dvi laisvos vietos, tad galbūt Neitas vieną jų netrukus užims.
– Eva, atrodote susirūpinusi, ar kas nors negerai? – paklausė Ešlis spoksodamas į mane iš pernelyg arti.
– Man viskas gerai, – tarstelėjau. Bet būtų šimtą kartų geriau, jei tavęs čia nebūtų, – pridūriau mintyse.
– Šiandien atrodote taip nuostabiai kaip visada. Nesiliausiu stebėtis Jūsų grožiu. Mano akims, mano mieloji, esate tikras desertas, – trumpam nutilo, bet nesulaukęs iš manęs jokio atsako, tęsė toliau. – Jūs tokia kukli... Ši Jūsų savybė mane žavi ir jaudina iki sielos gelmių, Jūs ne tuščia pasipūtusi princesė, Jūs, Eva, esate tikras lobis...
Norėjau jam pasakyti tik viena: „Ar tu pagaliau užsičiaupsi?! “. Mano laimei, padavėjai ėmė nešioti maistą ir dėlioti jį ant stalų. Vos gavau savo lėkštę, ėmiau valgyti, nors buvau visai neseniai sočiai pavalgiusi virtuvėje. Prisiminiau ten tvyrančią jaukią ir paprastą atmosferą, visiška priešingybė šitam pasipūtėlių paradui.
Gerai bent tiek, kad žiaumodamas Ešlis negalėjo kalbėti, nes tai buvo labai nemandagu. Todėl gavau keletą minučių ramybės.
Oficiali vakarienės dalis atrodė kaip amžinybė. Atvirkščiai nei vakar, troškau kuo greičiau pakilti iš savo vietos ir pabėgti.
Ištuštinusi savo lėkštę nuo jos pakėliau akis. Iki tol stengiausi apsimesti pernelyg užsiėmusi valgymu, kad Ešlis manęs nekalbintų.
Džiaugsmingai suspurdėjo širdis, kai šalia Avalos išvydau Neitą, nors jis ir sėdėjo beveik nusisukęs nuo manęs. Tačiau po akimirkos džiaugsmas apmalšo – šalia jo sėdėjo Tali. Tikriausiai jie vėl draugauja... Tos merginos ėmiau rimtai nemėgti. Šiandien man ji, galbūt to nė nenorėdama, pakiaulino du kartus – pasodino su Ešliu, o pati atsisėdo su tuo, su kuriuo sėdėti norėjau aš.
Priėjęs padavėjas užpildė mūsų taures vynu, nespėjau paprašyti, kad mano taurę pildytų tik vandeniu. Gal ir gerai, jei per daug įkyrės, šliūkštelsiu taurės turinį Ešliui į veidą – naudinga paskirtis.
– Pakelkime taures, – paragino Ešlis visą mūsų staliuką, – Evos garbei.
Visos merginos pasekė Ešlio pavyzdžiu ir pakėlė taures. Atsakiau joms kilsteldama savąją ir apsimesdama kad geriu, nors iš tiesų tik priliečiau taurę prie lūpų.
– Mačiau Jus šiandien mugėje su vaikais, – toliau mane bandė prakalbinti princas. – Atrodė, kad po to pabėgote nuo manęs, – juokdamasis papurtė galvą, lyg tai būtų didžiausia nesąmonė. – Tikriausiai tik nepamatėte. Jums vaikai tinka. Tikiuosi savų turėsime bent penkis.
Išpūtusi akis pažiūrėjau į jį ir papurčiau galvą netikėdama, kad jis dabar kalba su manimi apie vaikus ir planuoja, kiek jų turėsime.
– Ne? Norėsite mažiau? – savaip interpretavo mano veido išraišką. – Puiku, galime turėti ir mažiau, kaip tik Jūs panorėsite, mieloji.
Pašokau nuo kėdės.
– Man reikia nueiti... ten, – mostelėjau ranka ir nubėgau link pilies. Tikėjausi, kad neatsivys iš paskos.
Kai pasukau už gyvatvorės ir žmonės nebegalėjo manęs matyti, už nugaros išgirdau žingsnius. Apsisukau ir jau išsižiojau šaukti, kad princas paliktų mane ramybėje ir kad net negaliu į jo pusę žiūrėti, koks jis man šlykštus. Bet tai buvo Kitas. Man gerokai palengvėjo.
– Tai tik tu...
– Tik? Tai ačiū, – nusijuokė.
– Ne, labai džiaugiuosi, kad tai tik tu, o ne tas Ešlis... Įsivaizduok! Jis ėmė man pasakoti, kad mes turėsime penkis vaikus!
– Viskas gerai, tau tikrai nereikės su juo turėti penkių vaikų. Rytoj paskutinė puotos diena, po jos Ešlis išvažiuos ir daugiau jo akyse nebematysi, – paguodė Kitas, priėjęs švelniai mane apglėbė rankomis. Jaučiausi jam labai dėkinga, kad mane čia atsivijo.
– Ačiū, – šniurkštelėjau. – Prie savo stalo daugiau neisiu.
– Gerai, svečiai jau po truputį kyla nuo stalų prasivaikščioti, tai manau, kad prie stalų jau grįžti ir nebebūtina. Arba galėsi prisėsti prie manęs, gal Tali su Neitu bus pasišalinę.
– Tali su Neitu? – perklausiau ir pasijaučiau, lyg kas būtų davęs gerą antausį.
– Na, taip. Jie ištisai riejasi, tai, sakau, gal bus išėję rietis kur nors kitur ir netrukdys visiems linksmintis.
– Ak, – ar aš ant linksmųjų jausmų karuselių? Nes geri ir blogi jausmai nespėjo keisti vienas kito, viduje viskas maišėsi.
– Nori pasivaikščioti?
Kurį laiką vaikštinėjome grožėdamiesi vakarėjančiu dangumi ir Kitas klausėsi mano skundų dėl Tali susodinimo plano ir Ešlio egzistavimo šitame pasaulyje.