Va, gyvas pavyzdys, kaip taisyklės susijusios su tuo, ką norima pasakyti. Autorius nepadėjo kablelių ir atvėrė erdvę interpretacijoms. Šitoje vietoje tai gėris. Jūs galit pasakyti, kad tai patvirtina jūsų eilėraščio tezę, kad kur noriu ten dedu, bet aš čia matau pavyzdį, kad būtent taisyklių laikymasis leidžia tiksliau atspindėti mintį. O jų nesilaikymas gali būti naudojamas to konkretumo pašalinimui. Bet, jeigu nebūtų taisyklių, kalba prarastų struktūrą ir
taip atimtų galimybę aprašyti prasmes įvairiais būdais.
Jogaila: tai va, kad universalus pasaulis neįmanomas. O tai reiškia, kad nepavyks dėti kablelių, kur nori. Nesupras adresatai. Nesupras ne paties kablelių dėliojimo, bet to, ką tu, žmogau, nori jiems pasakyti O be jų, be klausytojų, žiūrėtojų, vartotojų net didžiausiam atsiskyrėliui, perskaičiusiam nors vieną knygą, niekaip. Bet pasvajoti apie "universalijas", žinoma, niekas nedraudžia.
Universali kultūra kaip kažkoks vientisas socialinis darinys, jei sugebame priimti vienas kitą su skirtingais požiūriais, tai iš dalies paviršutiniškai gal įmanoma universali kultūra hipotetiškai mąstant. Bet praktiškai, tai nelabai.. Nereikia užsimarinuoti savam ‘burbule’.