Mirtis Paryžiuje

Sunkios oranžinės užuolaidos plevėsuoja vakaro prieblandoje paskendusiame bute... Už lango burkuoja balandžiai, laukdami duonos trupinių, kuriuos Ji mėtydavo ant kelio... Kambaryje dūksta jaunas juodas katinas, jau kelintą dieną nesulaukdamas dėmesio... Tyliai girgžda sena supamoji kėdė, kurioje guli suglebęs kūnas...
Užvakar Ji mirė ir niekas dar nepasigedo. Ir nepasiges. Per daug bjauri buvo per visą savo gyvenimą...
  Kaimynai jau iš proto eina dėl katino miaukimo, nusprendė rytoj, iškvietę avarinę, išlaužti buto duris. Paliks Ją dar vienai nakčiai pūti savo kėdėj... Paliks Ją vėl vieną.
  Čia, kur prabėgo gražiausios Jos gyvenimo dienos. Kur, įsirangiusi krėsle, Ji švelniai gundančiai ištardavo "Bonjour" telefonu savo naujam draugužiui... Kur pasimylėjusi vis su kitu vyru, užsirūkydavo storą kvepiantį cigarą ar išgerdavo taurę “Martinio”...
  Lavono tvaikas jau ima gniaužti nosį šioje “Senatvės karalystėje”, senatvės, kuriai Ji jautė tokia milžinišką fobiją...
Pavasaris atėjo į Paryžių, o Ji taip bijojo mirt dabar. Tikėjosi sulaukti pražįstančių raudonų aguonų, kurių žiedai puošdavo Jos  plaukus. Ji kaip beprotė, būdama sukriošusi senė, apsivilkdavo savo juodą suknelę, kažkada pirktą Indijoje, pasipuošdavo aguonų žiedais ir šokdavo tol, kol nuo oro trūkumo pradėdavo dusti. Tada virsdavo į savąjį krėslą ir lėtai alsuodavo, kol senas patefonas baigdavo groti Bacho "Skausmo dainą"...
  Laužtuvas sudrumsė rytinę ramybę... Į kambarį patekę žmonės pamatė  katiną. Jauna moteris prispaudė jį prie iškilios savo krūtinės ir patenkinta apsisuko išeiti. Vyrai lėbavo laiptinėje. Moteris pasuko galvą lango link ir sušuko iš išgąsčio - kėdėje lėtai siūbavo melsvas smirdantis lavonas...
  Jie nuspredė, susidėję pinigus, Ją palaidoti kapinėse, o, pardavę visą turtą, užmokėti už kapo priežiūrą. Kelis metus į priekį... O Ji taip nenorėjo būti  palaidota! Vien nuo minties, jog Jos kūną grauš vabždžiai, vemdavo... Dabar žmonės, nekentę Jos dėl trupinių gatvėse ir nesutikimo plauti bendros laiptinės, rūpinasi moterimi, kuri niekada su jais nesisveikino...
  Lėtai plazdena oranžinės užuolaidos, o supamoji kėdė tyliai girgžda nuo pavasarinio vėjo gūsių. Paryžius prabudo naujai dienai, kurioje nebebus Jos. Kurioje Ji nebegers kavos lauko kavinėje, nebesišypsos gražiems vakinams, nerūkys cigarų, nesimylės ir nesiurbčios “Martinio”. Kurioje nesuskambės gundantis "Bonjour" ir taip niekada neištartas "Je t'aime". Kuroje Ji nešoks "Skausmo" šokio ir nebedus nuo senatvės...
  Mirtis Paryžiuje ir antraštė vietos laikraštyje sukels vienadienį gailestį dėl kelias paras badavusio katino...