Mašinytės

Kareivių gatve, nuo ar link Valakampių tilto, zuja mašinytės. Jos zuja abiejose upės pusėse, vakaro tamsoje jų ryškūs žiburėliai sparčiai praplaukia horizonte ir dingsta. Pasigesti jų nespėju, vienus akimirksniu pakeičia kiti, bemaž identiški ką tik matytiems. Nusitiesę tarsi girliandos, puošiančios nykų ir tamsų aštuntos valandos miestą, įžiebia jausmą, kuris yra bemaž šiltas ir šaltas tuo pačiu metu. Mane tarsi musę kviečia prieiti arčiau jų mirtinos šviesos. Tekšt! Ir iš manęs telieka atspalvis ant asfalto. Be galo, be krašto, nuolatinė cirkuliacija valandų valandas stimuliuoja vyzdžius, hipnotizuoja protą, išmetamosiomis dujomis užkemša plaučius. Viena iš miesto arterijų teka miesto kraujas, tarsi koks jungiamasis audinys, o mes tik menki raudonieji-baltieji kraujo kūneliai, kurie savaime nė krust. Vis teka į darbą
iš darbo
namo
į parduotuvę
pavalgyti
vaiko pasiimti iš mokyklos
iš darželio
į sporto klubą
iš sporto klubo pasportavus
pasisvečiuoti
pasikultūrinti
spūstyse pastovėti
valandą
dvi.

Mašinytės zuja ir kitur, iš tiesų mašinytės zuja visur. „Myli miestas mašinytes“. Iš Kalvarijų į Naujininkus, Vakariniu aplinkkeliu iš Gariūnų į Perkūnkiemį, iš Karoliniškių į Saulėtekį. Vilniaus džiazas. Svarbu savo tikslą pasiekti kaip galima greičiau, negalima be reikalo lūkuriuoti. O kai niekur nereikia, jos ilsisi prie namų, darboviečių, parduotuvių, restoranų, parkų, lankytinų objektų, kino teatrų.

Negaliu nepastebėti šių sutvėrimų kas kartą kai išeinu pasibastyti ir pabūti vienas su savimi. Įvairios spalvos, minimaliai varijuojančios formos, akcentai, kuriais bandoma įžiebti išskirtinumą. Metalo ir tepalų konstrukcijos, siekiančios pasiekti absoliutų efektyvumą. Jų ūžimas užpildo visą erdvę, o kartu ir mane, užtveriant bet kokią tylos ir ramybės, tęstinės minties galimybę. Gatvės kakofonija visada pirmame plane. Kas kartą bandau save apgauti, kad be perstojo girdimi padangų susitikimo su kelio danga ar variklio garsai iš tiesų yra bangų arba krioklio ošimas tolimoje gamtos oazėje. Atidaręs langus ryte ir kambarin įleisdamas gūsį įsivaizduojamo jūros ošimo, pajuntu skalsų druskos skonį burnoje. Varnos, gyvenančios vienu aukštu aukščiau, tampa kirais, variklio išmetamąsias dujas pakeičia jodas, kurio pilni gūsiai cirkuliuoja mano kvėpavimo sistemoje. Kartais, atvirkščiai, būdamas prie jūros pasiilgstu miesto šurmulio ir įsivaizduoju, kad šalia manęs, už aukštų pušų, stūkso pasislėpusi automagistralė.

Kita vertus, retai būna proga viso to išsiilgti, nes mašinytės ten zuja taip ar taip, be jokio vaizduotės įsikišimo. Tenka priprasti prie nesibaigiančios stimuliacijos ir išmokti gyventi šalia jos. Apeiti mašinytes, praleisti mašinytes, būti matomam mašinyčių, gyventi dėl mašinyčių. Kaip mašinytės, mažiau galvoti, daugiau skubėti, likti savo juostoje. Tik kartais, kai niekas nemato, leisti sau nukrypti nuo taisyklių ir pajusti gyvenimą. Automobilių pasaulyje veikia automobilių logika. Gal tada mylės miestas mane?