Romanas apie romaną

Es (m) ė

Dauguma žmonių skaitytojų ir rašytojų klaidingai galvoja, kad romanus neva kažkas parašo, tai yra sukuria. Anaiptol. Niekas jų nekuria. Kaip ir pačių žmonių. Jie seniai yra sukurti ir gyvena gal net kiekvieno žmogaus viduje. Žmonės taip pat visi seniai sukurti ir laukia savo eilės išvysti dienos šviesą. Tai priklauso nuo daugybės aplinkybių, kurias taip pat sudėlioja aukštesnė substancija, mūsų vadinama dievu.
Taigi, šiuo kartu apsiribokime romanais ir nesikniskime giliau į žmonių pasaulį, nes ten ne tik kojas nusilaušime, apskritai - pasiklysime ir nerasime išėjimo. Dar niekas neišsprendė žmogaus atsiradimo ir jo egzistavimo prasmės, esmės ir paskirties.
Viskas, apie žmones daugiau nei žodžio. Romanai. Aš manau, kad kiekvienas žmogus turi bent po vieną romaną. Ir bet kada galėtų paleisti jį į gyvenimą. Yra nemažai pasipūtėlių, kurie teigia arba giriasi, kad parašė, sukūrė ir išleido romaną ar net visą seriją romanų. Tai apgavystė ir pasipūtėliškas puikavimasis prieš kitus, kurie tų romanų neparašė. Tiesa yra ta, kad visi turi savyje bent po vieną romaną tai tikrai. Ir gal net milijoną kartų geresnių už mums žinomus. Gal. Tik kiti nėra tokie tuščiagarbiai arba tinginiai, kad sėdėtų ir užsiiminėtų nesąmonėmis, jiems gal atrodo svarbiau eiti į troleibusų valdybą arba degalinę, į bet kokį darbą, už kurį gautų atlygį ir turėtų kuo maitinti vaikus. Knygomis mažųjų nepašersi, jiems reikia avižų, ne popieriaus. Tokiu būdu didžiulė armija romanų taip ir lieka kažkieno galvose.
Stebuklas yra tas, kad kai kurių veltėdžių galvose tie romanai taip spurda ir taip darkosi, kad ištverti tampa neįmanoma, ypač jei neturi pastovaus normalaus užsiėmimo, kuris pakankamai atlyginamas. Tada tie žmogeliai ima jausti, kad prasideda gimdymo spazmai ir sėdasi rašyti. Galvoja, kad jie rašo, jie, matai, kuria, yra kūrėjai, mąstytojai, aukštesnės būtybės, būsimų premijų laureatai, klasikai ir taip toliau. Absurdas. Apgavystė. Svetimo turto pasisavinimas. Vagystė. Tie romanai seniai buvo sukurti, tiesiog tų tinginių pagalba išsiveržė į dienos šviesą. Viskas. Jokių nuopelnų. Jokių ditirambų. Jokių premijų. Spyris į užpakalį ir velniop tokius į darbo biržą.
Taigi, kaip matote, romanai tiesiog negali patys pasirašyti, jie neturi nei kompiuterių, nei žasies plunksnų, nei popieriaus, nei rašalo. Jiems reikalingas dykaduonis, kuris praleistų per save tą medžiagą. Ta prasme, leistų, kad turinys ištekėtų per jo venas, nervus, ląsteles ir taip toliau.
Kitas dalykas, kad tik nedidelė dalis tų romanų yra verti tokių gimdymo sukeltų nepatogumų. Daugelio romanų gal net geriau jei išvis nebūtų, o tie jų rašeivos geriau kastų griovius arba tiestų elektros stulpus. Tai faktas. Bet ką tu padarysi. Romanai nori išeiti ir jie ieško silpnų, bevalių garbėtroškų kaip spragos tvoroje, per kurią gali pralįsti į pievą, vadinamą knygynu, biblioteka arba interneto erdve.
Kodėl pradėjau apskritai kalbą apie romaną? Ogi todėl, kad vienas romanas bando prasiveržti ir pro mano arterijas. Aš vis priešinuosi, kovoju su juo, vis atidėlioju, nes nesu tikras, ar jis nusipelnė vietos garbingoje knygų lentynoje. Nesinori papildyti makulatūros sandėlių, kuriuose puikuojasi daugybė save pervertinusių knygeliūkščių. Nesinori taipgi apdrėbti pamazgomis gana žinomo skaitančiųjų bendruomenėje savo vardo Svoloč, kad paskui sakytų, va, jis visai nusirašė. Todėl ir nežinau dar kaip man pasielgti su savo romanu. Jei jis taip ir numirs stalčiuje ar galvoje, neišvydęs saulės spindulių, gal ir nebus milžiniškas nuostolis žmonijai. Be to, darbo turiu, tiesa, griovių kasti dar nereikia, bet net ir toks užsiėmimas yra nemažiau garbingas, nei kažkokių romanų gimdymas neaišku kokiu tikslu.
Suprantu, kad nuomonė diskutuotina, bet dabar galvoju būtent šitaip. Kaip bus rytoj, nežinau.