Dviratis

Šiąnakt žaibavo.
Kažkur toliuose.
Tyliai.
Pagaliau atslinkus lietui užmigau.
Mane ir vėl prikėlė ta pati tyli, monotoniška ir liūdna melodija. Kaip ir kas naktį ji, rodos, sklido iš seno ir neveikiančio radijo imtuvo, stovinčio virtuvėje ant palangės. Aš jau nebebijojau. Nebebuvau ir nustebęs.
Ši naktis ir bus toji naktis. Atsisveikinimo naktis.
Paskendęs dar neišblėsusiuose sapnų kloduose stengiausi apsirengti. Manau, sapnavau Liuciją, ar ji man mojavo bėgti nuo to tamsaus audros debesies, ar mojo atlėkti pas ją... Įdomu ar jis irgi šitaip keldavosi vidury nakties?
Kambary buvo tuščia ir tamsu. Man ir nereikėjo šviesos. Čia nebuvo už ko užkliūti. Sena, suplėkusi lova stovinti kambario kampe, tebuvo antras baldas po naktinio staliuko, ant kurio gulėjo tušinukas. Žinoma jei neskaitysim sieninio laikrodžio, sustojusio ties 3 valanda.
... Niekada...
Niekada neturėjau laiko. Ar taip sako žmonės, paglemžti patogios rutinos, netikrų tikslų ar kažkokių pigių blizgučių siekių? Rodos... Niekada neturėjau laiko. Tai vienas darbas, tai kitas savaitgalis, o gal dar trečias pasisėdėjimas. Rytoj ar poryt. Kitais metais, o gal per šventes...
Tik jam išėjus išgirdau tą išklypusią melodiją. Nutrūkus styga nuaidėjo per visą mano tuštumą. Lengva ir paviršutiniška gyvenimo melodija staiga įgavo neperregimo svorio, šaižumo ir tamsos. Staiga visa prarado prasmę...
Aš ir vėl mačiau jį sėdintį priešais langą. Žvelgiantį į tvartą anapus kiemo. Jis ir vėl neatsisuko. Niekada neatsisuka...
Aš žinojau ko jis laukia ir ko ieško savo nenuilstančiu žvilgsniu. Aš jau nebebijau... Kartais melodija nutrūkdavo ir aš pabusdavau tik gerokai įdienojus. Kartais, tai tęsdavosi valandų valandas ir rytas niekada neateidavo: aš, stovintis tarpdury ir jis – sėdintis.
Žinojau į ką jis žiuri, nes jam užsimerkus atkeliavau čia. Nepajudinau nei vieno daikto. Tik tyliai įsikūriau miegamajame. Man nereikėjo nieko keisti. Čia ir nebebuvo ką... Tą dieną, kai jį radau, jam nebebuvo likę daug. Tuštybė jam nebereikalinga.
Nuo pat pirmos nakties čia, aš girdėjau muziką. Vangią, grakščią ir liūdną. Bet tikrą ir nesumeluotą. Ji skambėjo mano vaikyste. Tik šitame sutrūnijusiame name vėl suradau save... Ak, kaip jo pasiilgau... Bet aš jau nebebijau.
Negalėjau jo paleisti. Bet jau nebebijojau.
Tvirtai žengiau pro duris į kiemą ir nesisukiodamas, net nepažvelgęs į jį, patraukiau link tvartelio. Žinojau, kad durys nebus užrakintos, nėra ko slėpti vienkiemy... Vis dar tebežaibavo, todėl man neprireikė šviestuvo. Tamsoje viskas įgavo savo tikrąsias formas, kurias suardydavo žaibo pliūpsniai.
Pravėriau suklypusias duris. Mane parbloškė puvėsių ir drėgmės kvapas. Ar ir jis tai užuosdavo? Ar ir jis taip laikydavo šią rankeną? Ar jo stiprios rankos tada ieškojo virvės?
Kažkur visai šalia iš nakties gelmių pliūpsniu išvirto šviesos ir nepasveriamos galios mikstūra. Prieš mane atsivėrė tvartelio vidus: tuščios senos komodos, lentynos ir keli įrankiai. Į sieną stovėjo atremtas visiškai nuo senumo surūdijęs, kadaise buvęs melsvos spalvos, vyriškas dviratis...
Aš nebebijau. Nebebijau likti tuščias ir vienišas. Praradęs dalelę savęs ir neišnaudojęs laiko, kurį turėjau...

Ryte dviračio neberadau.

Muzika daugiau manęs nebeprižadindavo.

Tyla.