Pajuokavimai - pažaidimėliai

Pasaka apie tai kaip senelis ropę rovė.
  Nors ši pasaka man visada atrodė labai slaviška, bet kaip šaltiniai teigia, šis veiksmas vyko tikrai vidur Lietuvos, gal net kiek vakariau centro, kur Lazduona į Dubysą įteka.

  Taigi gyveno kartą senelis ir senelė.  Nors, žiūrint iš šių laikų perspektyvos, taip juos pavadint būtų netikslu ir gal net neetiška - piliečiai dar  buvo greičiau pusamžiai, gal tik vieną koją bekeliantys į senjorų kategoriją. Juk žmonės dabar gražiai atrodo - skareles, sermėgas vyžas pamiršę, dantys porcelianiniai baltuoja, žilės padažytos, raukšlės patampytos. Na, bet laikantis lietuviškų pasakų tradicijų ir istorinio teisingumo, tebūnie seneliai.
  Kartą, beieškodama naujų sveikos gyvensenos pagrindų, vadinamoji  mūsų senelė atrado sau ropę. Taip taip, tą pačią, kurią dar karalius Mindaugas vietoj bulvės graužė. Pasijutus beveik karaliene, senelį įtikino ropę pasisodinti. Savo, nuosavą. Na, tame žemės lopynėlyje, kur dešinėj už alpinariumo. Tik tiek tos dirbamos žemės ir belikę - kur pievelė, kur gėlelė, kur vasaros baseinas ir žiemos terasėlė.
  Taigi, pasodino senelis ropę. Ropė užaugo didelė-didžiulė! Ir kaip neužaugs - senelis iš pavasario žemę gerai sukasė, komposto įmaišė, ekologiškom organinėm trąšom visą vasarą primaitindavo - rūpinosi kaip mokėjo ir kaip senelė patarė. Atėjo laikas ropę rauti. Ir taip žiūri senelis, ir kitaip - didžiulis tas šakniavaisis, vienintele šaknimi bemaž arteziniuose vandenyse besipliuškenantis. Nė nebandė pats vienas rauti, kažkur nugirdo kad geriau talką kviest. Bet senelė nė per kur, nė už ką - talkininkus juk reiks ta vienintele rope vaišint!  Jau geriau pati - įsikabino seneliui į skvernus - raunam!
  Rauna rauna nelemtą ropę senelis ir senelė - ropė nė iš vietos. Reiktų anūkėlę pasikviest, bet kad namely tik atostogų atvažiavęs žvitrus anūkėlis jau kažkelinta valanda akimis telefoną gręžia. Dar neapipeliję, šiuolaikiški ir technologiškai pažengę seneliai greit pamislija, kad anūkėlis hipotetiškai dar nebūtinai anūkėlis - juk jis dar gali pakeisti savo nuomonę apie savo lytį ir drąsiai kviečia atžalą talkon.  Deja, naudos nedaug tėra - rauna rauna ropę senelis, senelė ir jų pubertalinė atžala, o ropė nė krust.
  Kur buvęs, kur nebuvęs - ir Gučis pasimaišo. Na toks prie jorkio gulėjęs šunėkas, su pretenzija į grynaveislį. Aršus! Kad kimba anūkėliui į kalaškas visais dantimis. Tokią neteisybę užmatęs,  miestietis svečias katinas Dileris vaikį gint - šunėkui į gaurus!
Penkiese su nelemta rope tąsosi. O ir tos pelės gelbėtojos nė su žiburiu nematyt - dar pereitą žiemą senelis visas ištručijo, o naujoms - ne sezonas juk.
  Ir būtų taip vargę seneliai ir šeimyna su tuo jau egzotika tapusiu šakniavaisiu, jei ne pro šalį bėgantis rudasis pelėnas. Na, pelėnų porūšis tai toks kenkėjiškas, bet jo tik ir tetrūko. Pasidavė ropė, pasidavė.
  Beliko sugalvot, ką dabar su ta šaknim daryt - aitri, karti, neįprasta. Na, neskani, rupūžėlė! Naujas rūpestis senelei - anūkėliui patrovą iš ropės sumakaluot.