Pasaka

Ant apkirmijusio sosto,
Po tamsiu, piktu dangum.
Už švento, pilko kalno,
Karalienė kalbas su mirtim.

Karalienė kiaurais pečiais,
Bei nušiurusiais plaukais.
Mąsto apie savo lemtį,
Ir kaip galėtų ją pralenkti...

Gyvenimas buvo gražus,
Nepasiruošusi ji mirti.
Užaugino gražius vaikus,
Nenori jų palikti.

Vaikai užaugo stiprūs,
Jie žaidė pievoj su žiogais.
Mokėsi gamtos stiprumo,
Jautrumą sėmė iš mamos delnais.

Kai karalienė lietė giltinę,
Jos apsikeitė širdimis.
Karalienė tapo giltine,
Mirtis virto jos dalimi.