Dėčiau į dienoraštį. bet čia, kad mėnoraštis... jovalas, tik tiek. pilnatis užtemdė.

Atsibodo laukt iki laidotuvių karsto išnešimo. Norėjau, kad kuo greičiau uždengtų man matymą. Panešiojo 10 minučių, ir užkasė 6 pėdom žemiau.
Tada jau nieko nebeprisimenu. Užmigau visam laikui..
*
Apsiraizgė širdis dulkėtu voratinkliu.
O vidunaktis miesto fantomą
Aptaškė krauju ir ugnim,
Skliauto bedugnį aksomą,
Subadė auksinėm vinim.
Rytą gėlės apsitaškė,
Smulkiais deimantų lašais.
O danguj kraujai ir vaškas…
Iš aušrinė mazgoti pradėjo,
Aukso kojas aklam vandeny.
J. Aistis
*
Juodos nakties degutas
Nudažys dienos gijas.
*
Eikše manęspi, pasakysi, kokia meilės kančia esu. Ar dar mane pakęsi, ar iškęsi?
Kol valgysiu kiaulienos šonkaulius pagardintus grobio krauju. Kaip neskanu bus suprasti, kad nebėra. Nebėra tų, kurie mane kažkada mylėjo. Visi pavirto į piktas šmėklas ir išskrido. Likau viena. Prie tuščios lėkštės. Liūdžiu.
Visiems nusibodo mano prozos ir nusišnekėjimai šizofreniški. Tik žiūriu pro langą, už kurio sklando varnos ir ereliai. Lyja lietus. Girdisi lašeliai, kurie, lyg mano kraujas, laša nuo stogo. Tirpsta sniegas. Jau ištirps greitai. Bet pavasario nebus. Nes jis pasiėmė sau. Visą pavasarį. Visas gėles ir kvapus. Visą žydrą dangų ir žalias pievas, drugelius. Paliko mums tik pilką, liūdną, suniurusį lapą dangaus.
Man rodosi, kad visas pasaulis yra sukurtas man. Kad mane sugadinti. Kad mane išduoti ir sutramdyti, išpriekabiauti, sužeisti. Kažkaip dar daugiau mano esybę susmulkinti iki vientisos masės. Visą laiką išlikau savimi. Nepasidaviau kitų nuomonėms, dūdelėms. Kaip gera gerti šampaną, pergalės. Bet. turbūt.. Nebeilgėliau aš jį gersiu. Ateis amžius, kada ir jo nebebus. Ir to šampano. Ir tavęs.. Ateis laikas, kada būsiu rami. Nepriklausysiu niekam, ir niekui. Būsiu vientisa kaip sviestas ir nuolanki, kaip grietinėlė ant karštų bulvių košės. Mylėsiu visus, nes manęs jau nebebus.