Prarasta meilė ir laimė

Visą laiką jis praleido,
Galvodamas apie meiles savo.
Prarado jis daug jų,
Net neskaičiavo.
Tik barely klausė visų
Gal tai kas išgyveno..
Kas per reikalas jam tepti,
Dar vieną riekę su sviestu kimšti.
Ar bent atsiprašyti,
O po to nepykti.
Kaip jis taip, ir vėl gėdijas,
Apgailestuojantis, kad savo nuodėmę
Man išpažinęs.
Aš suprantu,
Gali būti taip jau gėda.
Bet kam pykti,
Gi, ne bėda?
O gal jam ir yra,
Blogiausi laikai, gi, ateina.
Ukrainoj karas,
Neramumai kyla..
Štai prisistato mėnesiena,
Su pilnatim sočiausia, lyg giedra.
.. Nesimiega.
Ir vėl jis kiša,
Dar vieną sumuštinį.
Su kaimiška dešra ir fiasko suktine..
Mąsto:
Gal dar vieną kilogramą,
Ai.. kastini...
Gal jau laikas prigulti..
Degtine..