Lavadinumu „Blevyzgos,“

Liko sriuba iš mano balandžių.
Nežudžiau, tik išviriau kopustų.
Apsipyliau savo makštą karštu,
vandeniu.
Nupiliau kitus į lėkštes.
Ne iš savęs.
Iš puodo skystes.

Aš galvoju, reik man gyventi.
Nebevalgyti tų balandžių.
Nes kaip, be kaip, aš
Persivalgau, šiaip.
Skauda man pilvą,
Kepenis spaudžia,
Nugara neatlaiko,
Tualetas, boikotas,
Leidžia jis, susigesti,
Man norint juo pasinaudoti.
Savom reikmėm,
Vandens muziką pagroti.
Ir dar į ritmą paburkuoti.
Kaip gera man gyventi;
Be šitų paukščių,
Mano sviete
Tyliau nebūtų;
Užtat kalbėti nesąmones;
Per miestą,
Faina būtų,
Rėkti:
„aš tau ne balandis! ... tik porą centų.. „