Gal atgal nebegrįžkime

Aš nesuprantu.
Iš kur tie veidai,
Supainioti prisiminimų,
Išsiurbiau aš iš jų visus mineralus,
Palikau tik odos gabalėlius, apkąstus.
Visą laiką aš tokia,
Nenustygstu vietoj,
Pamišusi, jautri,
Gana!

Nebenoriu turėti vardo savo,
Nes nenoriu būti sulaužyta gale,
Kaip gėlė aš,
Išgyventi noriu iki aferos pabaigos,
Ir patirti pergalės sūrios.
Aplaistyti skausmais, jus, visus,
Kad žinduoliai į zombius pavirstų,
Ir išjaustų viduje esantį lokį,
Ir tigrą, tamsų, kruvinom iltim.

Aš noriu žudyti visus,
Jūs, išdavikai!
Kaip jūs drįstate mane įžeidinėti!
Kas jūs esate?
Ar tai ne alegorija?
Ar tai ne apgaulė?
Kai visi save myli,
O kitus skardžiuose palieka.

Kaip taip gali būti,
Kad kaltė jau jų nebekausto?
Kodėl akyse ašaros kaboja,
Kodėl dar nelaša ant skruostų?
Kodėl jie viską slepia,
Lyg gyvenimas paskutinis,
Lyg jie nusikaltę,
Prisipažinę tiesą ištirps?

Perskaityk, knygą, dar vieną,
Gal išspausi tą sunkią ašarą, nekaltą.
Ji tave vargina jau nuo ketvirtadienio,
Be empatijos trupučio.
Užmik, greičiau pietų miegučio,
Nusiraminsi, gal dar suprasi, kad
Atsiprašau, suklydau.
Tu ne kalta,
Kentėsiu aš iki gyvenimo pabaigimo.