kas gali būti jam gėda?

Mano rankos kokosų aliejum kvepia,
Sėdžiu aš koridoryje.
Ne viena,
O žmonėliai skuba,
Tuo tarpu aš guliu sėdmaišy,
nieko nemąstau tik abejoju..
Laukti šio vakaro, o gal ne laukti,
ne gal.
Laukiu labai,
Kaip noriu pajausti tai,
Atsiprašymą saldų su šonkauliais keptais, pagardintais krienais,
Pavalgyti ir suvalgyti norėsiu,
Apkramtyti visas mėsas esančias,
Iščiulpti, kad nieko nebeliktų,
Tik kaulas.
Baltas baltas, kaip sniegas lauke.
Tyras, šaltas, nepripildytas gėdos,
Kaip sniegas kartais būna purvinas, kruvinas, apdrėbtas išmatom,
Taip jo siela vis dar merdėja sielvarte.
Kaip man gera žinoti, kad suprasdamas apsiverkia.
Bet tai nieko nekeičia...?