Prie tuščių šulinių. 9 dalis

9. Eksperimentai

Įkrova, kad ir kas ji tokia buvo, dabar buvo užpildyta iki viršaus. Nors pati bedugnė tebeatrodė tuščia. Youtube puslapis planšetėje buvo uždarytas ir Nojus nežinojo, kaip galėtų jį vėl atverti. Nebuvo jokios regimos nuorodos, nieko.
Beliko patikrinti vienintelę likusią paslaptį, kurios jam iki šiol nepavyko įveikti – paslaptingąsias šaldančias duris. Dabar, kai „įkrova“ siekė šimtą procentų, ten tiesiog privalėjo kažkas pasikeisti, tiesa?
Jis įtarė, kad šioje vietoje viskas veikė panašiai kaip pabėgimų kambaryje. Nes rimtai – praleisti amžinybę vien tik pilstant iš kiauro į tuščią?.. Nojui tokia mintis atrodė absurdiška. Privalėjo būti kažkas daug daugiau. Ir tas „kažkas“ slypėjo už paslaptingųjų durų.
Sugrįžęs į koridorių, jis vėl išvydo pakabintą žibintą. Deja, buvę urvo gyventojai sunaudojo visus degtukus, arba šie buvo palikti už paslaptingųjų durų. Žibintas tebuvo paprasta dekoracija, iš kurios kol kas nebuvo jokios naudos.
Atsidusęs Nojus pabaksnojo pirštu žibinto stiklą, tada pamėgino pasukti surūdijusią dagties rankenėlę. Kas ten žino, gal žibinte seniai nebeliko jokios dagties...
Rankenėlė sausai girgžtelėjo. Už blausaus stiklo plykstelėjo gelsva šviesa, akimirksniu išplėšdama iš tamsos didžiąją dalį koridoriaus. Nojus sumirksėjo nustebęs, tebelaikydamas rankenėlę tarp pirštų.
Šiam prakeiktam daiktui nereikėjo jokių degtukų?..
Ūmai jis pajuto sukylantį pyktį. Ant apuokų adminų, kurie pastatė šią vietą, bet nesugebėjo jos niekaip susieti su sveiku protu. Ant savęs, kad tuščiai švaistė laiką, neišmėgindamas kiekvieno, net ir kvailiausiai atrodančio sprendimo. Pagaliau niekas gi jam netvirtino, jog šioje vietoje privalo galioti normalaus pasaulio taisyklės!
Kitas penkias minutes Nojus sugaišo itin tuščiai – garsiai keikdamasis, plūsdamas nežinia ką ir kumščiu daužydamas sieną. Po to pasijuto truputį geriau.
- Na gerai, - pasakė pats sau. - Dabar pradėsime nuo pradžių ir YPAČ nuosekliai.

Kai prisiartino prie juodųjų durų, šios vis dar buvo uždarytos ir nerodė nė menkiausio ženklo, kad būtų kaip nors užkerėtos. Nojus kelis kartus pavaikščiojo puslankiu, stengdamasis įžiūrėti kokį nors skirtumą, nedrįsdamas trūktelėti už rankenos. Tačiau kaip bežiūrėk, tai buvo vienintelis būdas. Be to, šaltis truko labai trumpai ir ilgalaikių pasekmių nesukeldavo.
Padėjęs žibintą ir planšetę ant grindų, vaikinas kelis kartus giliai įkvėpė ir stvėrė juodo metalo rankeną. Ši tučtuojau pervėrė jo ranką negailestingu šalčio impulsu, lygiai tokiu pat agresyviu kaip ir anksčiau. Nė menkiausio skirtumo. Šnypšdamas, Nojus atšoko nuo prakeiktų durų, purtydamas ranką ir svarstydamas alternatyvas.
Marškinėliai nepadėjo, kartis durims nė motais... gal aplieti jas švytinčiu vandeniu?

Grįžęs prie vandens pompos dar kartą pamėgino pakelti pilną kibirą. Šis vis dar tebebuvo velniškai sunkus. Neliko nieko kito, tik nupilti daugiau kaip pusę čia pat, ant grindų. Bet net ir tada kibiro svoris išliko toks pats. Nepalengvėjo nė per gramą.
„Kol įkrova lygi beveik šimtui procentų, vandens pergabenimas tampa rimta problema, “ - mąstė Nojus. - „Belieka palaukti, kol energija truputį nuseks. “

Ta proga jis grįžo į kambarėlį su baldais, sėdo prie stalo, uždegė ant jo stovinčią (žibalinę?) lempą, kuriai nereikėjo degtukų. Kambaryje iš karto tapo maloniai šviesu. Ta proga vaikinas dar kartą viską nuosekliai apžiūrėjo ir patikrino, net lovos čiužinį atvertė bei išmaigė, tikėdamasis viduje įsiūtų daiktų. Bet tokių nebuvo, o pats kambarys neatskleidė nieko naujo, ko dar nebuvo regėjęs. Stale nebuvo slaptų stalčių ar slaptaviečių, ir netgi po stalo paviršiumi nerado išrėžtų jokių slaptų žinučių.
Galų gale liko vienintelis iki galo nepatikrintas objektas – keistasis žibintas. Dėl viso pikto Nojus atsinešė iš koridoriaus kitus du žibintus, atidžiai apžiūrėjo abu iš visų pusių, netgi stiklą pamėgino nuimti. Stiklas pasidavė visai lengvai, bet neatskleidė jokių naujų paslapčių. Pats žibinto korpusas buvo pagamintas senoviškai, iš lankstytos skardos. Atskiras dalis jungė kniedės, taigi, visiškai išardyti daiktą nebuvo įmanoma jo nesulaužant. Nojus kol kas vengė tą daryti, baimindamasis, jog daikto praradimas įtakos jo paties egzistenciją. Šioje vietoje negalėjai būti niekuo garantuotas.

Kai visi trys žibintai buvo kruopščiai išuostyti ir grąžinti į savo vietas, jis nuėjo apžiūrėti kibirų. Anksčiau išpiltas švytintis vanduo jau buvo dingęs – galbūt susigėręs į grindis, tad Nojus nedelsdamas ištuštino likusį vandenį ir atidžiai apžiūrėjo abu kibirus.
Vėlgi, nerado nieko, kas galėtų pasufleruoti kokį nors sprendimą. Kibiruose netgi nebuvo įspausto gamintojo ženklo. Metaliniai kibirai ir tiek.

Galop visos Nojaus idėjos baigėsi, išskyrus tą vieną, kurios kol kas negalėjo įgyvendinti. Jis įsikūrė šalia vandens pompos, ant apversto kibiro ir kantriai laukė, planšetės užrašų knygelėje žymėdamas viską, ką iki šiol buvo išmėginęs bei patyręs. Prisiminė anksčiau netgi jutęs alkį, vos tik atsibudo ant bedugnės krašto. Dabar tas jausmas buvo pranykęs. Nojus net nebegalvojo apie maistą, pagaliau susitaikęs su savo mirtimi. Dabar jo „maistas“, panašu, buvo visagalė, mistiškoji „įkrova“.

Iš lubų plyšio plieskianti šviesa laikui bėgant išliko vienodai ryški, tad Nojui beliko tyliai skaičiuoti sekundes. Kas penkis šimtus suskaičiuotų sekundžių jis pamėgindavo pakelti kitą, vandens pripildytą kibirą, tačiau kol kas šis išliko velniškai sunkus. Neapsikentęs vėžlio greičiu slenkančio laiko, Nojus atsinešė visus tris žibintus, uždegė juos ir išdėliojo palei grotos sienas. Galbūt šitaip „įkrova“ seks daug greičiau?
Ir išties – maždaug po penkiolikos tūkstančių sekundžių, vandens pilnas kibiras pagaliau pasidavė ir leidosi nesunkiai pakeliamas. Planšetė vis dar tylėjo, neketindama skelbti aliarmo apie besibaigiančią energiją. Nojus įtarė, jog „įkrova“ nuseko lygiai per vieną kibirą vandens, tačiau jis neketino dabar nešti vandens prie bedugnės. Pakėlęs kibirą, nunešė jį į koridoriaus galą, kur juodavo neįveikiamos durys. Sustojęs per keturis žingsnius nuo jų, vaikinas plačiai atsivėdėjo ir iš visų jėgų šliūkštelėjo vandenį į durų paviršių. Vandeniui tebeskriejant oru, Nojus paleido kibirą ir atšoko kelis žingsnius atgal, tikėdamasis paties blogiausio.
Tačiau teišgirdo banaliausią pasaulyje „tekšt“. Vanduo apliejo duris ir pasipylė jų paviršiumi bei grindimis į visas puses, aptaškydamas sienas. Jokių magiškų specialiųjų efektų, nieko... galbūt išskyrus tai, jog dabar visas koridorius švytėjo vaiduokliška melsva šviesa.
Nusivylęs Nojus iškvėpė orą. Pavyko? Nepavyko? Bet kuriuo atveju, jam vėl teks griebti už rankenos, nes daugiau nebuvo kaip patikrinti rezultatą.
Prisiartinęs prie švytinčios vandens balos, jis stabtelėjo. Suraukęs antakius, atsargiai ištiesė sportbačio galiuką į balos paviršių. Jis miręs, tas tiesa. Bet kaip tada reiktų suprasti sportbačių egzistenciją? Ar jie skaitosi kaip atskiri fiziniai objektai, ar visgi yra jo paties pomirtinio įvaizdžio dalis? Pirmuoju atveju jie turėtų saugoti jo kojas nuo švytinčio vandens poveikio, tiesa?..
Įsidrąsinęs, Nojus bakstelėjo vandenį bato galiuku. Ir kaipmat stryktelėjo it įgeltas, perlietas klyksmų kakofonijos.
Reiškia, batai jo kojų niekaip neapsaugos. Panašiai kaip kartis neapsaugojo jo nuo durų magijos. Jo rūbai ir batai tebuvo čionykščio kūno tęsinys, greičiausiai sukurti iš kiaurų sapnų. Nojus lygiai taip pat sėkmingai galėjo išsirengti iki Adomo kostiumo – niekas nebūtų pasikeitę. Tik jis nenorėjo to daryti, vis dar tikėdamasis sulaukti svečių. Būtų šiek tiek nejauku...
Toks atradimas reiškė, jog jis ne tik kad neišsprendė durų problemos, tačiau sukūrė sau papildomą kliūtį. Šlapiu koridoriumi nebuvo įmanoma vaikščioti neišklausius visų tų klyksmų. O šiuos jis galėjo ištverti daugiausiai dvi ar tris sekundes, ne daugiau.
Nusivylęs, jis grįžo į pagrindinę grotą ir vėl įsitaisė ant apversto kibiro.
Ką čia dar sugalvojus?..