Nieko nematyt iš namų penkto aukšto

Tolyn vis paknopstom per sniego kalvą
— kuri šviečia pati, be mėnulio —
šuoliais, be menkiausio supračio,
kur ir kaip statyt kojas —
suvis nėr šešėlių…

Begarsė kalva gieda spindi
per ištisas savo kristalėlių
galaktikas…

Staiga driokstels viršun —
iš sapno pakirdusių
baltų kurapkėlių
pulkas

man tiesiai iš po
širdies