Sonetas šviesai

Kartais, labai vėlai vakare,
Kai švelniai glosto liūdesys.
Neišsiųsti laiškai tau ir apie tave
Ir beprasmis laimės ilgesys.

Šalto vėjo glamonėjamos rankos
Žodžius ant debesų parašytus skaito
Ir širdelė tik skuba, tik trankos!
Lūdesys šiąnakt apgirtęs paklaiko.

Tie klausimai, kurių aš niekaip nerandu,
Slepiasi po gėlėm pavadintom tavo vardu.
Lakštingalos giesmės man primena tamsų mišką -

Užsidengiu ausis ir nejučia pradedu bijoti.
Šviesa guodžia pro delnais aplipusį stiklą
Noriu miegoti, kai dangus verčia svajoti.