Rašyk
Eilės (78002)
Fantastika (2303)
Esė (1548)
Proza (10901)
Vaikams (2706)
Slam (72)
English (1198)
Po polsku (367)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Piktas Būzis gulėjo po lova - jis ir vėl buvo vienas.  Dažniausiai taip ir būna - kol niekas lovon neįsiropščia, Būzis liūdi. Na, nors į kambarį kas užeitų, apsidairytų. Ei, kur jūs visi?
  Netikėtai net su trenksmu atsivėrė kambario durys:
  - Nesuprantu, ir iš kur tos dulkės atsiranda… valai valai, o palovy vis pilna valiūgų!
  Čia Jorio mama. Ji visuomet Būzį pravardžiuoja valiūgu.   Jei kas dar nežino, tai valiūgais kai kas vadina dulkių kamuolius, besiritinėjančius paloviuose ar po stalais. Na taip, nėr ko stebėtis, Būzis beveik niekuo nesiskiria nuo dulkių kamuoliuko - minkštas, švelnus ir lengvas pilkas  rutulėlis. Tik jis  turi mažą veidelį - kaip žmogeliuko. O Jorio mamos vadinami valiūgai - juk paprasti dulkių kamuoliai po lova.  Ir kiekvieną kartą, kai mama su siurbliu tvarko Jorio kambarį, Būzis palovy turi slapstytis, šokinėti ir visaip sukinėtis, kad jo nesusiurbtų kartu su dulkių kamuoliais.
    O dabar susipažinkim  - Būzis - tai džiaugsmo vagis. Paprastas džiaugsmo vagišius. Darbas jo toks. Girdėjot apie tokį? Pavogt įmanoma daiktą, pinigą, papuošalą ar net automobilį. Žinoma, vogt išvis negalima, gėda, nusikalstama ir baudžiama. Tačiau pasitaiko. O štai jei vagi džiaugsmą - niekas nieko nepastebi, nenubaudžia. Tik nuliūsta.
   O štai Joris, po kurio lova tupi Būzis - puikus, linksmas  berniukas. Jam visai neseniai suėjo penkeri metai - tėtis su mama taip ir pasakė:  
 -Tu, Jori, jau vyras. Su tavim jau ir rimtai pasišnekėt galima.  
    Šiandien iš darželio Joris parėjo puikiai nusiteikęs. Jis tvirtai nutarė - susigrąžins Barborą. Barbora - tai tokia nuostabi mergaitė iš grupės darželyje. Ir ne tik susigrąžins, jie tuoksis! Ir tada Matas pavydės, kad Joris su Barbora vaikšto kartu. Matas mažas, jis per vasarą net neišmoko tarti R raidės. Štai ir šiandien jis visą popietę sekiojo paskui Jorį ir tyliai murmėjo:  
   - Joli, nedlaugauk su Balbola! Nedlaugauk, sakau, su Balbola.  
   Žinoma, Matas greitai išmoks kalbėti teisingai, juk jam dar tik keturi metukai, bet Joris tada jau su savo drauge vaikščios susikabinę rankomis.
   Vos parėjęs ir nusiavęs batukus, vaikas nubėgo į savo kambarį ir greit užsiropštė ant lovos. Dabar lig valiai galės svajoti apie ateitį.
  Taip, rytoj, vos nuėjęs į darželį, jis susitiks su Barbora ir viską jai papasakos. Apie tuoktuves. Juk tuokiantis svarbiausia turėti žiedus! Reiks mamos paprašyti, ji tikrai duos, juk prie veidrodžio pilna dėžutė žiedų! Negi gaila?
  Bet staiga Joris išgirdo  duslų balselį, pajuto krebždesį, kuris sklido iš po lovos. O gal iš už stalo?:
   - Jums nieko nepavyks. Tu per vasarą juk neišmokai rašyti. Kaip tu pasirašysi? - negarsiai burbteli kažkoks  keistuolis iš po lovos.
  - Tai nieko tokio, man Barbora parodys, ji pažįsta daug raidžių ir skaičiuoja net iki trylikos! - bando gintis berniukas.  
  - O kur jūs  gyvensit? Susituokę turi gyventi  savo namuose - kažkas vis  abejoja Jorio ketinimais.
  - Tai aš pirksiu namą, - jau ne taip užtikrintai atsako vaikas, - svarbiausia juk šeima. Labai blogai vienam vienutėliui be namų.
  - O tai iš kur namui gausi pinigų? - vėl kažkas priešgyniauja Joriui jau ne tokiu dusliu balseliu, - namai kainuoja pinigus!
  - Aš dirbsiu! - atšauna berniukas ir šoka nuo lovos prie stalo, - aš kalsiu geležį ir ją pardavinėsiu! Geležies visiems reikia.  
   Joris sėda prie stalo ir mažu plaktukėliu dumpsi per lego kaladėles. Taip, geležies bus daug. Bet kodėl nebėr to džiaugsmo, kurį jis parsinešė iš darželio? Kur dingo jo ryžtas?    
    - Tavo geležis netikra ir pinigai bus netikri, - vėl tas kažkas jau linksmu balseliu krebždina vaiką,  - nenusipirksi tu namo. Nenusipirksi.  
    - Man bus gerai ir netikri pinigai, - iš paskutiniųjų dar priešinasi Joris, bet pats sėda į kamputį ir piktas liūdnai  pro ašaras niurzgia:  
    - Gerai, aš kol kas gyvensiu vienas. Vilniuje urvuose prie pilies. Su kiškiais. Ir valgysiu kopūstus.  
    Liūdna, oi kaip liūdna. Ir vakar  tas pats buvo - Joris iš darželio parėjo linksmas ir laimingas, jis užaugęs norėjo būti visadarbiu! Ir net ne užaugęs, o jau rytoj. Koks geras dalykas - būti visadarbiu! Bet tik atėjus į kambarį, berniuką apniko abejonės- ar jis gali vienu metu būti ir statybininku, ir ugniagesiu, ir gydytoju, ir kalviu? Ar gali vienas visur suspėti? O svarbiausia, Joris suabejojo (o gal jam kas pašnibždėjo?), ar galės jis būt šiukšlininku? Nene, ne tuo, kuris šiukšles tik surenka ar išveža, o tuo, kuris iš šiukšlių moka padaryti visokius gerus ir naudingus daiktus! Kad šiukšlių būtų mažiau, kad gamta būtų švaresnė. Kaip tėtis prieš miegą jam pasakojo.  
   Visą vakarą vakar Joris liūdėjo. Ir net mamos vakarienei kepti blynai su uogiene  jį tik vos vos pralinksmino.  
   Ir dabar vaikas visai nukabinęs nosį, rūškanas mėtė į sieną mažą minkštą mėlyną kamuoliuką - šis atsimušdavo į sieną ir vis grįždavo pas berniuką. Ir kaip taip atsitinka? - Mąstė vaikas - visą dieną džiugus, Joris, tik įsiropštęs į savo lovą - nuliūsdavo. Lyg kas slapčia nugvelbdavo jo visą linksmumą.  
   Mėtomas į sieną kamuoliukas visad minkštai dunktelėdavo į sieną ir grįždavo tiesiai berniukui į rankas. Tik štai vienas netikslus judesys - ir kamuoliukas po lova.  
   Joris vikriai nušoko ant grindų ir palindo palovin. Tamsoj jis greit užčiuopė kažką minkšto ir apvalaus - turbūt ką tik užkritusį žaislą.
   - Aaai! Nejudink! - kažkas netikėtai sucypė plonu balseliu, - paleisk!
  Vaikas greit atleido kumštelį ir geriau įsižiūrėjo - taip, jo kamuoliukas gulėjo visai kitam kampe, o saujoj Joris laikė valiūgą - dulkių kamuolį. Minkštutį ir švelnutį. Tik jis kažkodėl cypavo. Gal kad užgniaužtas saujoj?
  - Čia dabar kas? Tu kalbantis valiūgas?
  - Pats tu valiūgas, nesipravardžiuok. Aš Būzis.  
  - Atsiprašau, aš nežinojau. Bet tu tikrai kalbantis! Ir visai kaip dulkių kamuoliukas.  
   - Aišku kalbantis, kaip kitaip aš visą vakarą tave šnekinčiau?
   - O kas tu, Būzi, toks?
   - Na, matai aš toks… na toks… Žodžiu, aš džiaugsmo vagis. Štai kas aš toks. Darbas mano toks. Mes, Būziai, visi taip gyvenam - vis nugvelbdami kieno nors džiaugsmą. Mus mūsų tėvai to išmokė. O juos - jų tėvai.  
  - Tai čia tu visą mano linksmumą pradangini?
Kam jis tau visas - juk tu toks mažas?
   - Tai kad aš daugiau nieko kito ir nemoku, - lyg ir susigėdo Būzis.
    - O nori, aš tave  ryt į darželį nusinešiu? Parodysiu Matui, Miglei, Arui. Ir Barborai. Jie tikrai namie neturi Būzių!  
  - O pas jus linksma?
  - Aišku, linksma! Ypač kai žaidžiam  ar kalbamės ir nereikia ruošti pamokėlių. Tada jau būna truputį nuobodu.  
  Būzis dvejojo. Jis niekad negirdėjo, kad koks nors džiaugsmo vagis kur nors eitų su vaiku. Būziai išvis niekam nesirodo. Bet jeigu jau taip nutiko, kad Joris jį pagavo, tai gal?  
Labiausiai vagišių magino tas didelis vaikų linksmumas ir žaidimai, apie kuriuos pasakojo Joris. Kiek džiaugsmo ten galima prisirinkt!
   Rytą Joris slapta nuo visų švelniai įsidėjo Būzį į kišenę, paliepęs tyliai sėdėti, kol pats jo neišleis. Būzis kišenėje nerimavo, kuitėsi, muistėsi, bet tylėjo.  
   - Vaikai, o ką aš šiandien atsinešiau! Jūs tokio dalyko tikrai neturit! Aš atsinešiau Būzį! Girdėjot?
  Draugai tuoj apstojo Jorį.  
   - Gali pasirodyt, Būzi, - tyliai sušnibždėjo berniukas.  
   Minkštas kamuoliukas atsargiai išlindo iš kišenės.
   - Oi, koks minkštas!
   - Koks gauluotas il dlaugiškas! - Matas griebė Būzį Joriui iš kišenės.  
   - Aai! Paleisk! Neimk manęs, - išsigandęs cyptelėjo Būzis.  
   - Jis kalba? Iš kur tu jį gavai? Tau jį nupirko?
   - Čia tavo augintinis?
  Vaikai buvo nustebę ir sužavėti nauju žaisliuku. Labai norėjosi paglostyti arba bent paliesti nematytą daiktą.  
   - Čia Būzis, - jis gyvena po mano lova ir pavagia mano linksmumą, kai pareinu iš darželio.  
   - O kam jam tavo linksmumas?
   - Nežinau, visi Būziai taip daro.  
  -Tai jis tada piktas ir negeras?
  -Nežinau, gal jis geras, bet daugiau nieko nemoka?        Visiems staiga parūpo tik tas mažas minkštas rutuliukas ir Aras staiga užpavydėjo dėmesio sau:
  - O aš už tai žinau, iš ko padaryta raudona spalva, - staiga jis nutraukė pokalbį - iš ugnies židinyje! Va!  
  - Taip nebūna!
  - Ot ir būna! Aš vakar į ugnį žiūrėjau žiūrėjau - net akys susimazgino! Taip raudona spalva ir atsirado!
   - O aš tada žinau, iš kur žalia, - nenusileido Barbora,  - iš žalio neprinokusio  obuolio!
   - O ruda tada  irgi iš obuolio! - nusijuokė Joris, - iš supuvusios obuolio vietos!  
   - Arba iš kotelio!
   - Arba iš sėklyčių!
Buvo taip linksma, kad vaikai juokėsi visu balsu, jau visai pamiršę Būzį.  
   - O mėlyna, mėlyna… Mėlyna iš vandens,   - nenorėjo nusileisti ir Aras, - arba iš kaimyno vamzdžių! Jis taip smarkiai mėlynai juos dažė, kad net mūsų kieme smirdėjo.
   Ir vėl  kvatojimas - net auklytė atėjo paklausyt.  
   Būzis sėdėjo Jorio kišenėje tiesiog tirpdamas iš laimės - šitiek džiaugsmo ir linksmumo aplink. Ir kas nuostabiausia - tas linksmumas niekaip nesibaigė, kad ir kaip jis  stengėsi jį išvogti, visą susiurbti į save. Vaikai visvien kvatojo ir linksminosi.  
  Būzis krutėjo, muistėsi Jorio kišenėje, bandė pradžioje tyliai, po to vis garsiau prieštaraut vaikams, vis šūkčiojo, kad taip nebūna, kad ruda spalva visai ne iš obuolio, o raudona ne iš ugnies, bet vaikai nieko neklausė ir nekreipė jokio dėmesio į vagišiaus pastangas.
  - O aš žinau kodėl šiandien saulės danguj nėra! Jos įjungt nespėjo, - vėl Joris pradėjo kalbą.  
   - Meluoji, saulė netuli mygtuko!
   - Turi turi, ten kur nosis! Nemeluoju.
   - Baik tu, Jori, kur matei saulę su nosim? - nepatikėjo Barbora.  
   - Saulė visada su nosim, tik ji nusisukus nuo mūsų. Mes matom tą pusę, kuri su plaukais. Mėnulis irgi visada nusisukęs, tik jo plaukai nudžiuvę. Todėl ir tamsiau naktį, - nesutriko Joris ir pats pradėjo juoktis, įsivaizduodamas mėnulį, panašų į pliką dėdę su didžiule nosimi. Kaip kaimyną Praną iš tėčio garažo.  
   Būzis kišenėje net žvygavo iš džiaugsmo.   Linksmumas buvo neišpasakytas. Bet koks keistas dalykas - to džiaugsmo užteko visiems - ir Būziui, ir Joriui ir kitiem vaikam.   Džiaugsmo vagišiui linksmumas pradėjo net nebetilpti! Jis kikeno, kretėjo kol išsirito iš Jorio kišenės ir nuriedėjo link kitų vaikų būrelio, kurie tuo metu iš kaladžių statė namus.  
  - Ė, kiek dulkių tavo name! - nusistebėjo vienas.
   - Čia tos dulkės visai ne mano - atšovė ilgakasė garbanė ir griebė džiaugsmo vagišių, norėdamas jį išmesti.
   - Ai, oi! Nekutenk! Paleisk! - sucypė Būzis ir pradėjo dar labiau kikenti.
   - Kas čia dabar? Kalbantis dulkių kamuolys?!
   - Aš Būzis, aš ne dulkės.
  -O ką tu darai pas mus grupėje?
  -Vagiu jūsų džiaugsmą ir taip linksminuos. Bet tik kad aš jau visas pilnas pilnas tų džiaugsmų, o jūs kažkodėl  visi dar geros nuotaikos. Aš jau net garsiai kikenu - ir Būzis pradėjo garsiai krizenti.
  - O jeigu tu staiga iš juoko sprogsi? Tada bus daug dulkių! Ir tave auklytė susiurbs arba sušluos po vieną dulkelę, susirūpino mergytė languota suknele.
  -  O tai ką man daryt, kad nesprogčiau? - nejuokais sunerimo Būzis.
  - Atiduok kitiems, kas  tau nebetelpa!
  - Pasidalink!
  - Pasiūlyk tam berniukui prie lango - jis naujokas ir dar liūdi, vis laukia mamos.
  - O kaip man savo džiaugsmu pasidalinti? Juk aš nemoku. Neatlaušiu juk gabėlio.
  - Nežinau. Na, nueik ar nusiridenk ir nusišypsok. Tik suaugusiems nesiūlyk – jie viską sugadins, -  paaiškino Vilius, jis grupėje buvo vyriausias ir mėgo visus mokyti.
 -Žinau, dideli žmonės dažniausiai nieko nesupranta. Jie viską pamiršo.
  Būzis labai džiaugėsi patekęs į darželį ir tyliai pakampėmis ritosi tolyn. Vilius ir Mykolas smalsiai ropojo iš paskos – na ar kasdien pamatytsi kalbantį džiaugsmo vagį, tokį panašų į paprastą dulkių kamuolį.
  Nusiridenęs prie lango, mažasis vagišius atsargiai palietė liūdnojo berniuko koją - švelniai pakuteno. Vaikas lenkėsi pasikasyt ir nustebęs pastebėjo Būzį - lyg ir kamuoliuką su akytėm, nosiuku ir burnyte- veiduku. Ir tas veidukas šypsojosi.
  - Čia dar kas toks, - nepatikliai atitraukė ranką vaikas, - kodėl tu į mane žiūri?
  - Aš Būzis. Aš pilnas džiaugsmo ir noriu su tavimi  juo dalintis, bet nežinau kaip. Vaikai sakė, kad reikia nusišypsoti.
  - Gali nesidalinti, man nereikia. Aš noriu namo.
  - Bet… bet aš tada galiu sprogti! Ir mane auklytė po vieną dulkelę sušluos. Ir išmes.
  - O aš laukiu ateinant tėčio arba mamos. Arba nors močiutės.
  - O gal paimk iš manęs nors kruopelę džiaugsmo, a?
  - O kaip? - atlyžo vaikis, išsigandęs, kad Būzis tikrai pražus, - kaip jį pasiimti, tą džiaugsmą?
  -  Tai gal ir tu nusišypsok?
  Berniukas nedrąsiai šyptelėjo. Būzis nusišypsojo plačiau. Ir vaikas atsakė tuo pačiu - plačia šypsena. Ir, o stebukle - Būziui pasidarė taip gera gera, lengva lengva! O ne! Jis tikrai nebesprogs! O ir liūdnąjam berniukui jau nebebuvo taip liūdna. Jis pakėlė nuo žemės Būzį ir nuėjo pas vaikus. Mama juk ateis net jei ir nestovėsi prie lango,
  Būzis tyliai tupėjo vaiko delnuose - ramus ir patenkintas:
  - O kodėl dabar džiaugsmo vagišius turi būtinai gyventi pas ką nors po lova? - staiga šovė jam tokia mintis, - o ką,  jei jis pasiliks darželyje? Naktį tylutėliai pralauks, o nuo suaugusių tai jau jis tikrai moka slapstytis! Vaikai juk išmokė atiduoti dalį džiaugsmo kitiems - pasidalinti. Na, kad nesusprogtų. Būzis, atrodė,  net išsipūtė  iš malonumo nuo tokio savo atradimo!
   Atėjus vakarui, vaikus vieną po kito išsivedė namo. Joris su draugais dar bandė ieškoti Būzio, bet vagišius saugiai palindo po šluota – nieko, ryt jis pasirodys ir Joriui. Ryt, o šįvakar jis liko darželyje kantriai laukti kitos dienos. Kitos dienos vaikų darželyje.
 
2023-11-25 13:18
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2023-11-26 10:05
Laila
Gražus, mielas, pūkuotas kūrinukas vaikučiams.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2023-11-25 14:11
žvilgsniu į dangų
Nėra nieko gražesnio už mažus vaikus, tik jie moka, be jokio naudos gviešimosi,  džiaugtis.

5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2023-11-25 13:24
Kormilecaitė
Redaguotas, pakeistas. Ir greičiausiai galutinis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą