Jis ir vėl mane aplankė

Tą dieną ruošiausi į renginį. Susižiūrėjau autobusų ir traukinių tvarkaraščius,  nusipirkau bilietus ir išėjau į stotelę. Dar beveik pusvalandis iki autobuso. Belaukiant sušmėžavo mintyse prisiminimai. Staiga krūptelėjau. Ir supratau, kad turiu grįžti atgal. Užsukau į parduotuvę apsipirkti ir parėjau namo taip ir neišvykus. Netrukus priguliau ir užsnūdau. Tada jis ir vėl manę aplankė. 
Suskambo telefonas. Tai skambino jis Buvo gruodžio mėnuo. Jis sakė:
- Tu labai talentinga. Bet poetai naudoja kalbą kaip instrumentą savo būsenoms išreikšti. Ir tau laikas tobulėti. Nebūti tik kaimo poete, nes tu gali daugiau.  O kadangi tau esu dėkingas už nuoširdų santykį ir tikrą nesumeluotą ryšį su manim, ir už tavo pagalbą įvairiais rankdarbiais, ir savo šiluma ir TIKRUMA. Tai tu juk pasinaudok, kad turi draugą lituanistą profesorių. Ir dar gerokai pačiuožusį - kaip ir tu pati... Aš noriu, kad tu būtum geriausia. Kaip ir tavo draugas, pasigirsiu, na tikrai milijonas procentų nėra paskutinis LT kalbininkas. Ir staiga prabilo eilėmis.

Gerų tau metų aš linkiu.
Eiliuoti skatinu ritmu.
Skraidyt padangėmis slapčia, 
Mylėt, svajoti paslapčia. 

Išleiski knygą pagaliau. 
Ir pasakyk - jau parašiau. 
Viduli mielas, man padėk
Visus kablelius tu sudėk. 

Tikrai padėsiu visada. 
Ir dieną, o gal ir nakčia.
Knyga bus be jokių klaidų. 
Skaitytojui bus malonu. 

Dabar einu jau pailsėt. 
Pavalgyt ir dar pagulėt. 
Po to akis geriau matys, 
O protas vėl suras šaknis. 

Kompiuteris - lyg dovana, 
Kalbėt galiu su mergina.
Plaštakė skraido vėl nuoga.
Tikra erotika šalia. 

Na ko tyli, gal pavargai? 
O gal jau tau galvoj ragai? 
Greičiau eiles tu parašyk
Ir žodį meilės pasakyk. 

Jei žodžių tau pritrūks staiga 
Yra keliai du - tai tiesa. 
Manęs paklausk, nesivaržyk
Arba žodyną pavartyk. 

Miela Renalda, paklausyk, 
Eiles rimuok, gražiau daryk. 
Nepilk tu žodžių vis bet kaip,
Sakyki ritmui tiktai taip. 

Pakalbėjo, prikalbėjo ir net nespėjus man įsiterpt išsijungė.
Likau žiopsoti į tylintį telefono ekraną.