Prie tuščių šulinių. 7 dalis

7. Vanduo

Iki šiol nepastebėjęs įkrovos indikatoriaus, Nojus buvo įsitikinęs, jog planšetei nereikia jokios energijos. Kad ji maitinosi kažkokia kita, pomirtine energija… kad ir kas tai bebūtų. Tačiau dabar planšetė aiškiai pareiškė, jog ją būtina įkrauti!
Ar, tiksliau, ji tiesiog nurodė įkrovos likutį.
Negana to, iš lubų sklindanti šviesa priblėso įtartinai tuo pačiu laiku. Nojus dairėsi tai į lubas, tai į planšetės ekraną, stengdamasis susigaudyti situacijoje. Ar šie du įvykiai kažkaip susiję? O gal tik  sutapimas?..
Atsitokėjęs, jis įjungė planšetės blykstę ir užgesino ekraną, ketindamas taupyti energiją kiek įmanoma. Grįžęs į kambarį su lova ir stalu, Nojus apėjo visus kampus, ieškodamas kažko panašaus į rozetę su paliktu pakrovėju. Nes kaip DAR jis galėtų pakrauti įrenginį? Smarkiai patrynęs į marškinėlius?
Deja, kambaryje nebuvo jokių rozečių. Nei už lovos, nei po lova, nei kur kitur. Įsitikinęs, jog tikrai nieko nepražiopsojo, Nojus išėjo į koridorių ir patikrino jo sienas. Tas pats rezultatas. Čia nebuvo nė ženklo, kad kažkur egzistuotų elektros instaliacija. Vienintelis įtariamasis buvo juodosios durys. Galbūt už jų buvo paliktas generatorius? Gal tas generatorius buvo maitinamas skysčiu iš anksčiau regėtos pompos? Tai paaiškintų abu kibirus. Tačiau juodosios durys neketino pasiduoti geruoju ir Nojus nežinojo, kaip galėtų jas įveikti. Galbūt su karties pagalba...
Prisiminęs kartį, jis nuskubėjo jos atsinešti. Jei nespės įkrauti planšetės, ši išsijungs ir tada Nojus nebesugebės grįžti į Youtube puslapį. Neegzistavo jokia kita nuoroda, tik tas vienas atviras langas, kurio jis stengėsi žūtbūt neišjungti.
Prisiartinęs prie juodųjų durų, Nojus atidžiai apžiūrėjo rankeną ir apgalvojo, iš kurios pusės ją būtų geriausia užkabinti. Apgalvojęs veiksmų seką, kilstelėjo kartį ir pamėgino užkišti ją už rankenos.
Vos tik medis palietė metalą, abi Nojaus rankas nutvilkė neįsivaizduojamas šaltis. Lyg būtų iš niekur atsiradęs. Surikęs, vaikinas paleido lazdą ir atšoko kelis žingsnius atgal. Dar šiek tiek ir šalčio banga būtų pasiekusi galvą. Pusantro metro kartis nė kiek negelbėjo.
Dabar Nojus buvo įsitikinęs, jog tai nėra šiaip šaltis. Labiau panašėjo į kažkokį burtą, kuris tiksliai žinojo, kam duoti per nagus.
„Ar jie rimtai būtų paslėpę generatorių tokioje vietoje? Kas nutiktų, jei aš pavėluočiau rasti sprendimą šioms durims? “ - svarstė Nojus, trindamas rankas bei pečius. Šalčio pojūtis jau buvo atslūgęs, tačiau jis vis dar instinktyviai stengėsi „sušilti“.
Kambaryje nieko nerado. Koridoriaus sienos irgi buvo tuščios. Dabar beliko patikrinti didžiąją grotą. Viena problema – grotos lubos buvo labai aukštai. Jei adminas pajuokautų ir įtaisytų rozetę kažkur palubėje...
Pakėlęs nuo grindų lazdą, Nojus grįžo į grotą ir ėmėsi tirti kiekvieną sienos metrą. Patikrinęs aplink vandens pompą, ėmė kilti laiptais link bedugnės krašto, atidžiai apšviesdamas kiekvieną įtartiną sienos plotelį. Nuo pat grindų ir sau virš galvos, jei prakeiktas adminas išties būtų nusiteikęs juodam humorui.
Užlipęs prie bedugnės krašto, apžiūrėjo likusią uolos dalį.
Nieko. Nė menkiausios žymės, kad kažkur būtų įvesta elektra.
Neketindamas pasiduoti, Nojus patraukė atgal, tikrindamas tas pačias sienas antrą kartą. Įsitikinęs, jog ten išties nieko nėra, pradėjo tikrinti grindis. Kažkur kažkas juk turėjo būti!
Planšetė reikliai supypsėjo jo rankose. Tuo pat metu aukštai virš galvos plieskęs spindulys dar labiau priblėso. Iš jo beliko siauras, blankus šviesos ruoželis.
Dabar Nojus neabejojo, jog planšetės įkrova kažkaip yra susijusi su grotos apšvietimu. Įjungęs ekraną, išvydo pasikeitusį raudoną pranešimą:

„Dėmesio! Jums liko 4% įkrovos! Jei laiku nepapildysite energijos atsargų, jūsų egzistencija bus sustabdyta! “

Ir vėl? Dabar jau ir pati planšetė grasino sustabdysianti jo egzistenciją?!
Nojus atkreipė dėmesį, jog pranešimas neminėjo jokios baterijos. Buvo kalbama apie „įkrovą“. Galbūt toji „įkrova“ šioje vietoje buvo kažkas visai kita, kas maitino ir planšetę, ir iš lubų plieskiančią šviesą?..
Gal tokiu atveju tai nėra jokia elektra?
Nojus įtariai dirstelėjo į vandens pompą. Tai buvo vienintelis iki šiol neišmėgintas įrenginys.
Nedelsdamas jis žengė prie dviejų paliktų kibirų. Besiartindamas aiškiai pajuto – jo paties judesiai tapo kažkokie lėti, apsunkę. Lyg pats kūnas stokotų energijos.
„Panašu, jog įkrovos trūksta ne tik planšetei ... “ - pamėgino pajuokauti, tačiau artėjančios grėsmės nuojauta tik stiprėjo.  - „Reikėjo daug anksčiau viską išmėginti, užuot filmus kūrus... “
Pakišęs kibirą po čiaupu, atlenkė pompos rankeną ir ėmėsi darbo. Kilnojo rankeną aukštyn-žemyn, jausdamas vis labiau augantį nuovargį. Tik po pusės minutės pompa silpnai suburbuliavo, iš čiaupo į kibirą pasipylė vanduo...
Tik ar tikrai vanduo? Nojus dar nebuvo matęs vandens, kuris švytėtų kraupia melsva šviesa. Dar po kelių rankenos kilstelėjimų kraupusis skystis pasipylė kaip reikiant, bemat pripildydamas kibirą iki viršaus.
Nojus liovėsi pumpavęs, perkėlė kibirą atokiau nuo pompos ir palinko prie jo. Švytintis skystis neskleidė jokio įtartino kvapo. Jis elgėsi beveik kaip tikras vanduo – raibuliavo sau kibire. Kiaurai skystį Nojus aiškiai matė kibiro dugną. Jis atrodė nepaprastai švarus. Tik ta kraupi šviesa...
Ar tai ir buvo energijos šaltinis, kurio jam reikėjo? Ir jei taip – kaip jį dabar panaudoti? Planšetė niekuo neužsiminė, jog tai jai pačiai reikia įkrovos. Ir, sprendžiant iš reiškinių urve, čia viskas buvo kažkaip susiję. Ir jei viskas susiję, Nojus čia buvo vienintelis, kuris galėjo išgerti vandenį.
„Bet aš nenoriu gerti šitų radioaktyvių atliekų! “ - pasipurtė vaikinas. - „O jei taip įmerkčiau planšetės kraštą į šitą... vandenį? Gal ji pat kaip nors pasikrautų? “
Suėmęs planšetę abiem rankomis, atsargiai nuleido plastiko kampą į vandenį.
Dvi sekundės, penkios...
Nieko.
Nojus kyštelėjo planšetę vos vos giliau.
Įrenginio ekranas ūmai pajuodo, jame užsidegė ženklas „Išjungiama“. Po kelių sekundžių planšetė visiškai išsijungė. Iš lubų sklindanti šviesa ėmė tankiai mirgėti, lyg ketintų tuoj visai užgesti. Nojus pajuto, kaip jo kūnas pamažu tampa sunkus it švininis.
„Ne, viskas! Niekas neveikia, teks gerti pačiam! “ - akimirksniu apsisprendė.
Suglaudęs delnus, kyštelėjo juos į švytintį vandenį, ketindamas pasemti.
Vos tik jo delnai paniro, Nojus išgirdo balsus, nesulaikoma banga plūstelėjusius į jo smegenis. Vyriški balsai, moteriški balsai... Vaikiški balsai, kurie klykė nesuprantamus žodžius. Skausmu ir įniršiu persunkti balsai. Visi jie persipynė tarpusavyje, virsdami neišpainiojama kokafonija. Nė vieno suprantamo žodžio ar kalbos. Kad ir ką tų balsų savininkai patyrė, Nojus nepajėgė įsivaizduoti. Jo rankos sumirgėjo it šviesos lubose, akimirką tapdamos permatomomis. Vaikino akys užsivertė, keliai sulinko ir jis krito atbulas.
Vos tik ištraukė delnus iš vandens, balsai dingo it nupūsti. Nojus gulėjo paslikas, žiūrėdamas į juodas urvo lubas. Iš jų plieskianti šviesa mirgėjo kur kas didesniais intervalais, kartais užgesdama visai sekundei. Energija nesustabdomai seko.
Taigi, vanduo skirtas visai ne jam... nebent adminas norėjo, kad jis gertų girdėdamas tuos klaikius balsus. Ir jei tarsime, jog vanduo skirtas ne jam, kur DAR galima jį panaudoti?
Nojus pasirėmė alkūnėmis ir atsisėdo. Pripildytas kibiras tebestovėjo savo vietoje. Tarp jo ir antrojo kibiro ant grindų voliojosi kartis.
Kartis... na žinoma. Jei vanduo būtų skirtas jam, kokio velnio jie davė kartį? Kartis čia buvo tam, kad būtų lengviau abu kibirus nugabenti kažkur kitur. Ir visame požemyje liko vos viena vieta, kur buvo galima išpilti vandenį.
Sukandęs dantis, Nojus pakilo ant kojų ir siektelėjo antro kibiro. Dabar kiekvienas judesys vertė jį kaip reikiant pasistengti. Netgi akys pamažu pačios merkėsi. Pakišęs kibirą po čiaupu, pripildė jį švytinčiu vandeniu. Laimei, šį kartą tiek ilgai pumpuoti nebereikėjo.
Pakelti abu kibirus kartimi pasirodė dar sunkiau. Atrodė, jog abu kibirai sveria daugiau nei turėtų. Galop, suvaldęs pusiausvyrą, Nojus žengė link laiptų ir ėmė kopti aukštyn.