Vienas Tūkstantis Metų

Mes atvykome į žemės planetą, bet per vėlai, civilizacijos čia jau nebuvo... Tik milžiniškos įrančios struktūros menančios apie neseniai pasibaigusią apokalipsę... Maždaug prieš tūkstantį metų žmonės, siekdami nemirtingumo, sukūrė naują technologiją kuri leido perkelti savo sąmonę į super kompiuterius. Tuo pačiu metu jie sukūrė ir dirbtinį intelektą kurį naudojo kaip įrankį, bet jie nežinojo grėsmės kurią kėlė šis D. I.
Pradžioje sąmonės perkėlimas buvo švenčiamas, milijonai, vėliau milijardai išlaisvino save nuo senėjimo, ligų ir kitų biologinio kūno trūkumų perkeldami savo sąmonę į didžiules sudėtingus kompiuterius kurie reikalavo nuolatinės priežiūros ir natūralūs resursai žemėje kurių reikėjo kompiuterių gamybai bei priežiūrai pradėjo sparčiai sekti. Jie nesuprato kokią didžiulę klaidą daro. Žmonija dėjo viltis į naujų technologijų atradimą, tai pranašavo ir D. I., deja dirbtinis intelektas nesuprato rizikos į kurią jis padėjo įstumti žmoniją, D. I. trūko sielos kad suprastų ir brangintų gyvybę, jis negalėjo suvokti natūralių visatos dėsnių. Paskutiniai žmonės neturėjo galimybės perkelti savo sąmonės į kompiuterius, jie mirė dėl taršos kurią sukėlė milžiniška industrija skirta kompiuterių gamybai ir priežiūrai. Žmonija suprato kad neturi kelio atgal, žemė tapo nebeatpažįstama, tarša jau neberūpėjo, vienintelis tikslas buvo išlikti.
Idėja išsiplėsti už žemės ribų buvo atmesta, tai reikalavo per daug resursų, vienintelė viltis buvo technologinis progresas, tačiau su laiku vis daugiau resursų buvo skiriama industrijai, o ne mokslui. Darbo pamainos tapo vis ilgesnės ir ilgesnė, šimtai valandų be poilsio, o poilsis buvo trumpas pabuvimas virtualioje erdvėje kur žmonės galėjo išlaisvinti bet kokius savo norus. Šis dirbtinis rojus tik pagreitino agoniją. Gyventi ir mirti, tai natūrali gyvybės raida, siela iškeliauja į pomirtinį pasaulį amžinam poilsiui, nutraukus šią seką žmonių sielos kentėjo ir tai pradėjo veikti sąmonę, prasidėjo savanoriškas kompiuterių išjungimas, pasitraukimas iš pasaulio. Kas sukėlė jau nulemtą grandininę reakciją ir žmonių civilizacija žlugo. Intelektas be sielos visada veda tik į pražūtį, mes tai jau matėme daugybe kartų su daugybe civilizacijų, žmonija buvo tik dar vienas įrašas į mūsų kronikas.
Tačiau žemė dar gyva, mikroskopinė gyvybė sugebėjo išgyventi ir gamta atsiims šią planetą per keletą milijonų metų, kažkada iškils nauja civilizacija ant senosios griuvėsių, gal būt jie pasimokys iš žmonijos klaidų ir mes turėsime progą juos sutikti.