Ką mena Vilniaus paminklai

Jau iš pat ryto apniukęs šeštadienio dangus nežadėjo jokio pragiedrėjimo. Namuose dar niūriau. Taigi, neturėdama susikūrusi jokio detalaus plano, leidausi į Vilniaus centrą, mintyse niūniuodama: „Kur tas kelelis pilkas mane nuves? “ Taip žymiai įdomiau – nežinai, kur šį kartą kojos nuves, ką įdomaus akys pamatys.
    Išnyru iš arkos, ir prieš mane iškyla didingieji mokslo ir žinių rūmai – Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Prieš ją, ant aukšto postamento stovi graži, liekna mergina, aukštai iškeltose rankose laikanti auksinę strėlę su lanku, kuri, rodos, tuoj tuoj bus iššauta į dangų. Šį kartą priėjau arti pasidomėti užrašu: 1990-03-11.  O pats paminklas vadinasi „Žinia“. Pranešimas apie įvykį.  Visiems mums gerai žinomą įvykį.
    Sveikas, Gedimino prospekte! Ar galėtum, mano ištikimasis drauge, įvardinti skaičių, kiek kartų aš tavo takais praėjau? Šypsaisi? Šypsokimės kartu. Bet tu žavingai atrodai tokią apsiniaukusią dieną! Vitrinos spindi, o geltonos liepos skleidžia šilumą ir šviesą. Taigi, žingsniuoju liepų alėja.
    Lukiškių aikštėje linksmai šokčioja fontanėliai, o įspūdingi geltonų lapų kilimai puošia jos pakraščius. Čia pat įamžintas Vytauto Kernagio bronzinis suoliukas su į šoną atremta gitara. Pamenu tuos laikus, kai prospektas jaunimo tarpe buvo vadinamas Brodu (Niujorko Brodvėjus). Ach, tie pašėlę jaunystės metai! Kelnės platėjančios, batai ant platformų, susitikimo vietos: ant akmenų (prie Katedros), ant girnų (prie Nacionalinio muziejaus), laisvas plotas (kai tėvų nėra namie)...
    Einu toliau.  Skverelyje sėdi susimąsčiusi Žemaitė, ant kelių pasidėjusi knygą. Gal mintyse ji kuria naują apsakymą, o gal prisimena 1913 metus, kai gyveno Vilniuje, Lauryno Stuokos- Gucevičiaus gatvėje, dideliame mediniame žaliame name su baltomis langinėmis? Dabar čia veikia gan prašmatnus, su įspūdingu interjeru restoranas, pavadinimu Old Green Grill House.
    Taip, keičiasi Vilnius. Jau sunku beprisiminti, kuriuose namuose ir kokie restoranai bei parduotuvės buvo įsikūrę.
    Taigi, iš Gedimino prospekto pasuku į minėtą gatvę. Prieinu Šv. Kryžiaus bažnyčią, prie kurios įamžintas Lietuvos klasicizmo architektūros pradininkas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Didinga skulptūra byloja apie reikšmingus architekto nuveiktus darbus. Jis suprojektavo Verkių ansamblį, Vilniaus rotušę, Vilniaus katedrą ir kt.
    Vilniaus senamiesčio gatvelės įtraukia mane į savo paslaptingą labirintą, ir man belieka paklusti jų valiai bei eiti šiais istoriniais takais susidomėjus, kur jie mane nuves.
    Akį patraukia Trakų gatvėje už tvoros žydintis rožynas. Einu artyn prie Vilniaus Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios. Nenuostabu, kad šioje vietoje rožės spalio pabaigoje dar žydi. Netoliese ant aukšto granito postamento krėsle sėdi susimąsčiusi bronzinė figūra.  Įamžintas Lietuvos visuomenės veikėjas, verslininkas, bankininkas, filantropas, daugelio sakralinių bei kitokių pastatų statybų Lietuvoje iniciatorius Juozapas Montvila, gim. 1850 m.
    Gilinantis į jo biografiją, radau dar vieną tokiu pat vardu ir pavarde nepaprastą žmogų. Tai Juozapas Montvila, Lietuvos Romos katalikų kunigas, kurio mirties data ir vieta: 1912 m. Atlanto vandenynas – „Titaniko“ laivas.
    „Plaukdamas „Titaniku“, atliko savo kunigo pareigą iki galo – atsisakė vietos valtyje, kad išgelbėtų kitą žmogų ir klausė skęstančiųjų išpažinčių. Teikė keleiviams sakramentus, laimino ir guodė. “ Jam tebuvo 27 metai.
    Šį kartą baigiu savo kelionę, mąstydama apie nepaprastų, Lietuvoje gyvenusių žmonių  prasmingus darbus ir poelgius. Jų prasmingus gyvenimus.