Žmogus

Mama ilgai vaikščiojo po kambarį. Tai kur dulkes pašluostydama, tai
pastumdydama daiktus, tarsi jie būtų ne savo vietoje. Tada ilgam stabtelėjo prie
mano nuotraukos ir įsižiūrėjo. Jutau, jog nori kažką pasakyti. Atrodė išvargusi -
paskutinieji keli sunkūs metai jai nepridavė sveikatos.

— Tomai, — pagaliau ištarė ir vėl nutilo.

— Ką, mama?

— Pažadėk, kad neleisi savęs žaloti taip, kaip…

— Kaip tėvas? — perklausiau.

Abu nutilom. Aš numaniau ką jį nori pasakyti.

Tais metais mano mokslai baigėsi net neįsibėgėję. Pasaulį užgriuvusi krizė arba
Didžioji Krizė, kaip vėliau pavadino, smogė visu smarkumu. Nors vandens lygis
vandenynuose ir jūrose nepakilo nei per dieną, nei per dvi, o klimato atšilimas
neištiko staiga, bet, regis, kaip tik tuo metu nukrito paskutinis lašas, kuris
nusirito per pasaulį it sniego lavina ir absoliučiai niekieno jėgoms jį buvo
sustabdyti. Tai buvo atpildas už daugybės kartų atmestiną, neatsakingą ir
veidmainišką gyvenimo būdą. Ar dar galima buvo ką pakeisti?

— Pažiūrėkit kas ten daros, - šaukė tėvas prilipęs prie seno, mintimis valdomo
televizoriaus ekrano, — Amsterdame jie neturi kur gyventi, jis visas
užtvindytas! Naktimis jie nuo baržų stengiasi atsiimti kelis likusius žemės
plotelius, o į dantis gauna po torpedą!

Ir iš tiesų, Europa staiga patvino chaosu. Užteko vos kelių nutylėtų naujienų,
kurias neatsargiai paskleidė kažkuri naujienų agentūra, kad tirpstant ledynams
į atmosferą išmesto metano ir anglies dioksido dujų kiekis kelis kartus viršija
pesimistiškiausias prognozes, šiltnamio efektas įgavęs neregėtą pagreitį,
suprask, tai dar ne pabaiga ir reikia skubiai nešdintis iš apsemtų teritorijų, o
taip pat sparčiai žūstant bitėms ir nykstant žiediniams augalams bei išnaikinus
Amazonės miškus, tarsi jų ten nė nebūtų buvę - suvaldyti anglies dvideginio
perteklių tapo nebeįmanoma, ir milijonai pabėgėlių iš Azijos plūstelėjo ir į taip
veik merdintį senąjį žemyną. Niekam jau neberūpėjo į atmosferą išmetamų
teršalų ir dujų kiekiai. Sąmokslo teorijų skleidėjai, o tokių buvo kaip buožgalvių
pavasarį baloje, išspjaudami plaučius rėkė, jog planetoje deguonies likę tiek,
kiek mėnulyje sniego. Ir visi it susitarę patraukė link megapolių, kuriuose
įtaisytos milžiniškos turbinos buvo skirtos smogui sklaidyti, bet anaiptol ne
gaminti deguonį. Štai tuomet dantis parodė didžiosios korporacijos -
įvažiavimas į miestus tapo griežtai kontroliuojamas, o gatvėse ėmė patruliuoti
mechanoidai.

Tądien aš ilgai negrįžau namo. Su kiemo draugais šmirinėjome tuščiais ilgais
skersgatviais. Po to įsimaišėme į rėkiančią ir skanduojančią minią, kuri kažko
reikalavo, bet niekas iš mūsų nesuprato ko. Tik Nojus iš trečios laiptinės spėjo,
kad jie nori darbo, nes neturi ko valgyti. Galiausiai keli šarvuoti robotai
saugantys didįjį dangoraižį juos išvaikė vandens patrankomis ir tuo viskas
baigėsi. Laiku spėjome pasprukti. Kai parsiradau namo, jau buvo pavakarys.
Mama ant stalo pastatė puodą su keliomis plaukiojančiomis pupomis ir
žiupsneliu kruopų - nors ir gerokai buvau išalkęs, bet toji sriuba man pasirodė,
kaip ne sriuba - ir atsisėdusi kampe ėmė adyti senas drapanas, kurias dar
pavasarį atidėjo išmetimui. Jos akys buvo paraudusios. Ji nepratarė nė žodžio.
Tėvo namie nebuvo.

Jis negrįžo nei tą dieną, nei kitą. Parsirado tik po savaitės su į odą įaugintu
įtaisu iš lygaus metalo plastiko lydinio plokštelių, dengiančiu visą dešinę veido
dalį, nuo smakro iki pat kaktos. Nenumaniau kokiu būdu, tačiau nuo tada mūsų
reikalai kiek pasitaisė - atsirado prabangesnių valgių, o spintų lentynose -
madingesnių rūbų. Mamos žvilgsnis pastebimai tapo gyvesnis, tarsi grįžo seniai
užgesę vilties žiburėliai, tarsi jos skruostus padažė prapuolusios pudros
kristalai. Rodės, jog viskas atsistojo į savo vėžes, o slogi nuotaika paliko mūsų
namus visam laikui. Bet visą tai truko neilga - tiek, kiek trunka akimirka
amžinybėje. Ir tėvas vėl dingo. Šį kartą ilgesniam laikui. O grįžęs iš karto įpuolė
į vonios kambarį ir ilgai žiūrėjo į savo atvaizdą veidrodyje. Visą tai kartojosi
dar kartą ir dar kartą, ir dar kartą…

Sykį, sėdėdamas ant laiptų su fosforinės spalvos gėrimo likučiu butelyje, jis man
šūktelėjo:

— Ei, snargliau, prisėsk, — ranka patapšnojo gretimą pakopą. — Kaip tu?

Pasikeitusi jo išvaizda man kėlė baimę ir susižavėjimą. Vogčiomis aš dažnai
tyrinėdavau, kaip lygaus metalo formos dailiai užsilenkusios pranyksta po oda,
tarsi kūno dalis, tarsi kaulo pakaitalas, o kakle melsva spalva švytintys siūlų
kamuoliai, kvėpuojant, pulsuoja palikdami gelsvus pėdsakus lyg įkaitusi
šnypščianti anglis.

— Bijai manęs? — paklausė, pamatęs, kad prisėdau keliomis pakopomis žemiau,
nei rodė.

— Aš? Ne, tėti, — sumikčiojau nepakeldamas akių.

— Tai sėsk arčiau, noriu pašnekėti vyriškai.

Jis kurį laiką sėdėjo susimąstęs, po to žvilgtelėjęs į mane pralinksmėjo.
— Žinai, o aš irgi buvau toks kaip tu.

— Toks mažas? - paklausiau.

— Na, taip, — jis vėl šyptelėjo, — mėgau lakstyti su draugais, krėsti šunybes,
žaisti kompiuteriu ir pykdavau, kai neleisdavo.

— Aš irgi mėgstu. O kartais einam pažaisti į “Arkada”, bet ten žaidimai kitokie, — pasakiau,
kad žinotų, nors jis žinojo.

— Taip, dabar kitokie… Jau nebemokėčiau.

— Mokėtum, tikrai. Dabar galima prisijungti per neurolinką. Tai toks daikčiukas
viduj, giliai galvoje, — užsidegęs bandžiau jam paaiškinti, — ir gali viską matyti
be ekrano, tiesiai akyse! Kai turėsiu daug pinigų, aš jį nusipirksiu ir įsidėsiu!

— Niekada nedaryk šito, — tėvo žvilgsnis tapo rūstus, — turi kai ką svarbiau,
neprarask to.

— Bet kodėl negaliu? Nojus sakė, kad visi tokius turės, nes tai ateitis, ir kad… ir
kad suaugę nieko apie tai neišmano, — glamžiau nulaipiotą kilimo dangą
jausdamas kaip tvenkiasi ašaros.

— Pažiūrėk į mane, — tėvas mechaniniais pirštais šiurkščiai sugriebė mano
smakrą ir kilstelėjo į viršų, — kaip manai, aš dar žmogus?

— Taip, tėt.

— Neskubėk, pažiūrėk atidžiau. Ką matai?

— Tave, - sukūkčiojau išsigandęs.

— Tikrai?

— Man nesvarbu. Aš vis tiek noriu būti toks kaip tu, — suinkščiau.

Po kelių metų, sėdėdamas ant nutrintos pajuodusios palangės, pamačiau
grįžtantį tėvą. Jis sunkiai ėjo pasiramsčiuodamas storos armatūros strypu.
Viena jo koja iš metalo ir stiklo plastiko vilkosi per pakelės dulkes be gyvybės
ženklų, palikdama plačią šliūžę, o iš nuovargio užmerktos akys, regis, nieko
daugiau nebematė.

Iš lovos jis daugiau nesikėlė.

Melsvai švytėję kraujagyslių voratinkliai po negausiais odos lopinėliais prigeso,
silpnas balsas įgavo šaltą metalinį skambesį. Rankos gulėjo bejėgiškai
nusvirusios, metalinėmis plokštelėmis padengti skruostai įkrito. Jis vos alsavo ir
tik retkarčiais atsimerkdavo bei paprašydavo ko nors atnešti. Rodės pajudinti
kiekvieną metalinio kūno centimetra jam tapo nepakeliamai sunku. Tuomet aš
supratau, jog štai tuo metu, paliegęs ir išsekęs, jis buvo pats tikriausias žmogus.
Tikresnis, nei bet kada anksčiau, tikresnis, nei daugelis kitų.

Kitą rytą jo nebeliko. Atvykę trys vyrai baltais chalatais paprašė raudančios
mamos pasirašyti kažkokius dokumentus, tada paguldė jį ant neštuvų ir tarsi
kokį daiktą, išsivežė.