Žuvelė

Penkioms minutėlėms
Sugavau
Savo auksinę žuvelę,
Prirėmiau prie durų,
Lėtai užsimoviau
Susivarsčiau dar lėčiau dantimis
Juodą boksininko pirštinę
Kita ranka švelniai laikydama savo
Juodai baltą spurdančią
Žuvelę.

Kol ji klabėjo
Apie niekus
Palijo lietus
Auksiniais lašeliais
Pražydo ir nuvyto vasara
Ėmė kristi įstriži rudens spinduliai -
Kad žuvelė pribaigtų
Mano širdies varvėjimą
Savo blizgančiais
Akių juodumėliais.

Ir tuomet, kai reikėjo paleisti
Mėnesių mėnesius žvejotą žuvelę,
Kad ji įkvėptų
Kad ji galėtų gyventi,
Mano bokso pirštine
Kietai suvyniotas kumštukas
Liko jos nepalietęs.
Gal tik per milimetrą.

Paskutinis noras
nepaskutinis.