Beržo tošiai sudegus - 1 skyrius „Medžiotojas“

Kūnas guli priešais mane. Kaip ir kiekvieną kartą darbą atlikau greitai ir be jokių akibrokštų. Nelaimelis, gulintis veidu žemyn savo kraujo klane,  net nesusiprato kas jam nutiko, tegalvojo kad gauna laišką. Viskas buvo atlikta švariai, o ir šūvio garsas šiais laikais nieko negąsdina. Vis dėl to šaudoma kiaurą parą ir visur, vien sostinėje, jei gerai įsiklausai, gali išgirsti bent kelis šūvius per valandą, o ką jau kalbėti apie šią gyvenvietę dar neseniai gavusią teisę vadintis „miestu“, ironiškai pavadinta Pievynais. Jau pusė dienos kelio iki čia nemačiau nei vienos pievos, o šūviai iš miškų aplinkui girdėjosi pakankamai dažnai, kad čia jau visi seniai bus pripratę. Tiek tolimi, tiek artimi driokstelėjimai iš tankių miškų yra lyg ir šios gyvenvietės vizitinė kortelė. O pigūs ir gana kokybiški kailiai bei galimybė pigiau gauti mėsos pritraukia ne tik žmones iš kaimyninių gyvenviečių bet ir pirklius.
Prieš atvykstant į Pievynus visiškai nesitikėjau, kad reikės užsiimti papildomu darbu ir čia, bet ko gi galėjau tikėtis, sindikatas visur turi darbo tereikia rasti norinčių. Aš atvažiuosiu ir išvažiuosiu per tris ar keturias dienas ir negrįšiu mažiausiai porą mėnesių, žinant, kad vasara jau įpusėjus geriausiu atveju vėl čia užsuksiu tiktais kitų metų pavasarį. Tokių pirklių, su savo mediniais vežimais ar perdirbtomis priekabomis, net į tokią, tik ką miesto statusą gavusią, gyvenvietę užsuką ir išvyksta bent jau po šešis per savaitę. Joks prievaizdas vadovaujantis keletui rezervinių nesivargins ieškoti pirklių dėl eilinės žmogžudystės. Nebent auka būtų vietinio barono giminaitis, tada paieškotų dėl vaizdo savaitę. Bet jei jau esi iš baronų giminės tai sindikato nemalonėje neatsirasi. Jie patys tarpusavyje susitaria. Gulintis ant žemės eilinis taikinys tebuvo avantiūristas kuris manė, kad jei pasiskolins nemažą sumą iš uostamiesčio, esančio per dvi dienas kelio nuo Pievynų į vakarus ir negražins tai niekas jo neateis. Perspėtas buvo kelis kartus o tarp vietinių tik ir gyrėsi kaip jam mat niekas nieko nepadarys, „dingsiu į mišką ir neras“ aiškindavo jis savo eiliniams sugėrovams už skolintus pinigus. Kartais net keista iš kur tokių kvailių atsirandą. Galiausiai jo atėjo. Tai teko padaryti man. Kaip tik lankiausi uostamiestyje prieš atvažiuojant čia. Vietinė sindikato šeima ten gana atsipūtus, bet jo neužmiršo. Sužinojus kad vykstu ta linkme išrašė čekį kurį reiks priduoti sostinėje ir papasakojo apie taikinį. Visa kita tebuvo eilinis darbas – diena surast, diena ar dvi pasekt ir galiausiai atsikratyt. Šūvis anksti ryte į pakaušį, prie paradinių namo durų, kai taikinys dar pagiriojosi turbūt jį tik išgelbėjo nuo jam gręsiančių blaivymosi kančių iki kol atsidarys skylė kurioje jis mielai leido savo vakarus už skolintus pinigus. Net pasidarė keista kodėl sindikatas šį darbą davė man, o ne kokiam jaunuoliui norinčiam užsidirbti, na čekis kaip už eilinį darbą tai nesiskundžiu.
Po geros valandos grįžtu į „Bebro urvą“ – eilinę užeigą kurioje nakvoja užsukantys pirkliai ar keliautojai, su gana svetingu šeimininku kurį visi, ir jis pats vadina Bebru vien dėl vos atsikišusių jo dantų ir pilnumo būdingo visiems užeigų savininkams. Dabar matosi dar neseniai pabudęs iš lovos. Jau pirmas aukštas smirda pigiu respublikiniu tabaku, o pats Bebras akivaizdžiai vakar kaip ir dvi dienas prieš tai nenusiprausė, veidas spindėjo lyg ištrintas lašiniais, o apsirengęs buvo tuos pačius lininius darbo marškinius kaip visada ir prijuostę be kurios jį mato turbūt tik jo žmona. Pasirėmęs ant stalo ir dorojantis vakardienos vakarienės likučius pastebi mane ir nusišypsojęs pradeda savo prastus bandymus pajuokaut:
– Nu ko tu čia, Arnai, pro mano duris taip anksti grįžti, negi iš Natašos namų, nebijok nesakysiu, kad po bordelius vaikštai? – Sako kuo garsiau besijuokdamas. – Nebijok nesakysiu kitiems, aš ir jaunas buvau. – Pridūrė jis įsivaizduodamas lyg jo gyvenimo patirtis vertingesnė nei tas pigus maistas kurį jis patiekia.
– Ten bordelis? – Atsakau vaidindamas nustebusį. – Maniau, kad skerdykla, buvau praėjęs kelis kartus, tik kiaules per langą mačiau, o ir žviegia pro langus lyg jas jau pjautu.
– Na ką tu baik, dar kas išgirs iš svečių tai įsižeis. – Pats susimąstęs išlemena Bebras.
– Toks vaizdas, kad jau pats įsižeidei.
– Baik. – Numoja ranka. – Pusryčių ko norėsi?
– Kad tu lažinuosi, tinginy, dar nieko nepadaręs, duok arbatos.
– Mėtinės pagrinde. – Atsako po minutės.
– Toks vaizdas, kad pas jus čia tik perka, bet nieko neatveža. – Atsakau nepatenkintas. – Gerai, tiks padaryk ir įrašyk į mano sąskaitą.
– O pats ką pardavei, kad nepatenkintas sėdi. – Atsikirto man taikliai. – Atvažiuojat jūs kailių priperkat, mėsos užvalgot o parduot ką geresnio, retas kuris.
– Tai susiorganizuokit, rašykit prašymus. – Gailėdamasis, nes matosi jog Bebras pasiruošęs ilgai kalbėti atsakau.
– Va jau savaitė kaip esame paskelbti miestu o ne šiaip gyvenviete. – Pasididžiuodamas primena man lyg apie tai nekalbėtų kiekvienas vietinis šiame „mieste“. – Dabar tai turbūt ir daugiau tokių kaip tu užvažiuos, praturtėsiu aš.
– Eik tu praturtėsi, toks ir miestas pamirs keli tokie kaip tu ir jau vėl per mažai gyventojų bus. – Atsakau. – Gausit rezervinių dar kokį dešimt ir mokesčių daugiau, galėsi jaustis kaip miestietis kai matysi tik savo kaimynę – bordelio savininkę turtus besikraunančią nuo naujai paskirtų rezervinių leidžiančių savo valstybinę algą ten kas vakarą. – Išberiu jam besukant tabaką į popierių.
– Ai, baik. – Išlemena bebras ir nueina į virtuvę minutei. – Imk ta savo arbatą.
Bebras įduoda man mažą namuose suvirintą arbatinuką su atžymėta lygiai litro vieta iki kurios akivaizdžiai dar trūksta kelių lašelių ir paima cigaretę kurią jam susukau. 
– Bus, užrašau, dvidešimt penkis į sąskaitą.
– Rašai dvidešimt, ką žinau gal tu man upės vandenį čia pavirinai. – Vis dar susierzinęs atsakau. – O jei nerašysi aš tau už rūkalus paskaičiuosiu.
– Gerai, gerai eik tu tiktais, matos ne nuotaikoj.
Paimu graudžiai atrodantį arbatinuką ir užsinešu į savo kambarį antrame aukšte. Atsirakinęs duris randu kambarį kaip palikau. Lova paklota, bent jau namų šeimininkė ne tingi kaip tas gyvulio vardą ir manieras priėmęs taukų kamuolys pirmame aukšte. Prasidarau langines esančias į miško pusę ir atsigulęs ant lovos nužvelgiu kambarį. Kambarys gana geras kaip už aštuoniasdešimt litrinių kainą į dieną, mažas, gal bus keturi kvadratiniai metrai bet telpa lova, staliukas ir spintelė kuri matosi brangesnė, nes pagaminta prieš karą, turbūt nusipirko iš kokio rūšiuotojo čia užslinkusio su baldais. Pro langą girdėjosi miško šlamesys ir atsigėrus arbatos tiesiog atsiguliau pasnausti iki pietų, vis tiek nieks nieko gero nepardavinės iki popietės.



Po kelių valandų miego buvau pažadintas šurmulio ir triukšmo iš pirmojo užeigos aukšto. Per mano pravirą langą jau girdėjosi kitų čia apsistojusių prekeivių diskusijos. Vieni gyrėsi kokių kailių sugebėjo nusipirkti, o kiti guodėsi tuo, kad kainos yra brangesnės nei anais metais. Pabaigiau jau atvėsusią arbatą ir pasiėmęs savo pagrindinį krepšį su dokumentais ir sąskaitų knyga nusileidau į pirmą aukštą.
Pasisveikinau su kitais, jau kelintus metus iš eilės čia sutinkamais, pirkliais ir pasiklausęs jų skundų, kad jau šiandien nieko geresnio nebėra likę nusipirkti, išėjau iš užeigos. Puikiai supratau, kad jeigu norėčiau įsigyti geresnių prekių, turėčiau laukti kol atsidarys vietinių stendai ir lyg varžytinėse kovoti dėl kiekvieno kailio, tačiau jau keli metai iš eilės esu susitaręs su vietinio manufaktūrininko sūnumi. Jo šeimai jau keturios kartos iš eilės priklauso žemė ant kurios ir plyno miškai maitinantys šį miestą. Jo pro prosenelis atsisakė iškirsti mišką ir parduoti žemes vietinei Baronų šeimai prieš maždaug devyniasdešimt metų vien iš principų ir meilės gamtai kuria buvo apsėstas. Tuo metu čia tebuvo gyvenvietė nesiekianti net šimto žmonių, o medžiojama buvo tik dėl mėsos ir jiems patiems apsirengti. Jo sūnus atitarnavęs ankstyvaisiais respublikos metais pastebėjo, kad dėl daugumos miškų iškirtimo ir dėl dirbamos žemės tai ko jie turėjo apsčiai buvo reta ir brangu kituose respublikos kampeliuose, o kadangi tuo metu kaip tik buvo kovojama su rytų poliais jis taip pat suprato, kad kailiai atnešą didelius pinigus. Kailiniai buvo reikalingi išgyventi atšiaurias žiemas. Atitarnavęs ir grįžęs namo jis subūrė vietinius kailiadirbius ir pirmasis pradėjo supirkinėti iš medžiotojų grobį. Dėl jo gyvenvietė per beveik šimtmeti išaugo iki dviejų tūkstančių gyventojų ribos ir prieš daugiau nei savaitę gavo miesto titulą. Dabar tai šeimai priklauso Pagrindinis kailio apdirbimo fabrikėlis ir jie išduodą leidimus visiems vietiniams medžiotojams.
Dabartinio viso šio turto savininko sūnus, vardu Algis, einantis jau dvidešimt penktus metus, yra mano senas pažystamas iš mano tarnavimo metų. Jis man ir papasakojo apie savo gimtinę, kur galimą įsigyti vietinių kailių, o ne atvežtų į Slavų pusmėnulio regioną. Su juo turiu susitarimą, kad jis prižiūrėdamas šeimos verslą atrenką geresnius kailius o aš visus nuperku man čia atvažiavus. Taip aš gaunu kailių kuriuos perparduodu kitose gyvenvietėse, o jis uždirba iš to, kad parduoda iškarto didelį kiekį kailių. Aišku jis ir sutaupo nemokėdamas pardavėjams kurie paprastai pardavinėja jų kailius stenduose. Nors idėja gera, bet šeimoje jis nėra labai gerbiamas, nes nuo mūsų sandorio kiekvienais metais dalį jis pasiima sau, o ne deda į šeimos fondą.
Atvažiavau prie sandėlio su vežimu per gerą pusvalandį. Sandėlis tėra priestatas prie gana didelio vieno aukšto, bet aukštų lubų kvadratinės formos pastato kuriame perdirbinėjamas šios šeimos kailis. Tai palyginus gana didelis fabrikėlis kaip tokiam miesteliui, jame dirbo virš keturiasdešimt kailiadirbių, o ir pats pastatas buvo apšiltintas iš vidaus, kas yra gana reta šiais laikais. Puikiai suprantama, kad vietiniai, nepriklausomi kailiadirbiai negali konkuruoti su šia šeima, bet niekas ir nepyksta, jei ne jie ši gyvenvietė gal net būtų išnykus.
Privažiavus mane iškarto pasitinka keli apsauginiai su savo medžiokliniais šautuvais, bet Algiui pamojus per langa praleidžia ir aš privežu vežimą prie sandėlio. Po minutės pro duris pasirodo jau plikti pradėjęs pakaušis ir plonas, įdubusių žandų veidas su stropiai bet be rezultatų auginamais ūsais po nosimi. Nors lauke ir nešaltą jis užsimetęs rudos odos švarką, švarkas nelopytas ir matosi pasiūtas patyrusio siuvėjo, gana brangus apdaras, turbūt užsakytas ir atvežtas iš sostinės. Matyt nori pasirodyti. Algis prieina prie manęs ir pasisveikinęs užkalbina:
– Vis dar keista tave matyti ramiai atvažiuojanti ant vežimo, visai kitas vaizdas.
– Man pačiam užtruko kol apsipratau. – Atsakau pridurdamas. – Tave irgi keista matyti ne su lopytu munduru ir ta šalmo parodiją kurią visur nešiodavaisi.
– Gal kaip šalmas ir ne koks, bet tikrai būdavo patogus apdaras.
– Nu, o dabar su visiškai nauju odiniu švarku vaikštai. – Priduriu. – Turbūt gerai einasi šeimos verslas.
– Taigi, taigi, prieš du mėnesius buvo atvažiavęs pirklys su drabužiais, pagrinde buvo lopyti džinsai ar megztiniai, bet turėjo šį švarką, pasiderėjau ir nusipirkau už nepilnus tūkstantį du šimtus. – Atsako didžiuodamasis.
– Tu tai dar laikai derėjimusi. – Nustebęs atsakau. – Vien sostinėje jis vertas gal keturis šimtus mažiau, apvogė tave kaip reikiant.
– Rimtai? Nu aš bent jau patenkintas pirkiniu, kam čia nervuoji mane. – Atsako susimąstęs. – Einam parodysiu ką tau pririnkau.
Jis palydėjo mane iki sandėliuko ir atrakino duris. Viduje buvo pilna medinių dėžių kuriose akivaizdžiai buvo kailiai, daugiau čia nieko gi nelaiko. Paėmė pirmą pasitaikiusią dėžę ir ištraukė aprodyti. Kailiai buvo geros kokybės, matosi apdirbti tvarkingai ir nesupurvinti. Kol apžiūrėjau kailius Algis išsitraukė užrašų knygelę ir atsivertęs paskelbė:
– trisdešimt vilko kailiukų ir dvidešimt bebro.
– Kiek norėsi?
– Vilko, penki šimtai septyniasdešimt penki už vienetą, Bebro devyni šimtai su puse už vienetą. – Išsako kainas lyg patyręs spekuliantas. – Bendrai bus trisdešimt šeši tūkstančiai du šimtai penkiasdešimt, bet tau atiduosiu už trisdešimt šešis tūkstančius.
Žinau, kad geriau nenervuoti jo ir nesiderėti, ir taip gerai, kad gaunu kailius tokiais kiekiais, o ne turiu laukt ir derėtis prie stendų dėl kiekvieno.
– Gerai, sutarta. – Išsiimu ir išrašau čekį visai sumai ir pasirašau ant jo. – Palauk dvi savaites, jau būsiu sostinėje tada.
– Supratau, tikiuosi nebankrutuosi iki tol. – Atsako nusijuokdamas.
– Dėl šito tai nebijok, tu uždirbi nuslėpdamas nuo šeimos, aš uždirbu irgi ant šono, tik kitaip. – Atsakau jam. – Be to kiek tu uždirbsi iš to, kad parduoda ne nuo stendo?
– Jie paima dvidešimt du procentus, tai netoli aštuonių tūkstančių nuo šios sumos.
– Ką veiksi su pinigais?
– Kolkas pasilaikysiu, dar supyks namiškiai jei pradėsiu pirkti kas papuola, jie tai mano, kad parduodama visa tai nuo stendo. – Patylėjęs pratęsia. – Būtų linksmiau jei galėčiau paišlaidaut, vis dėl to mes jau miestu paskelbti, kaip šį miestą iškėlusi šeima galėtume ir labiau naudotis savo turtais ar įtaka.
– Gausi savo progų, negi pinigai kišenę drasko?
– O kas jei drasko? – Pajuokauja. – Nedrasko, bet kartais tiesiog niežti kaip norisi ko nors daugiau, ko nors išskirtinio.
– Dėl manęs daryk tu ką nori, tik elkis protingai, išlaidavimas sukelia pavydą, o pavydas nepatogus šešėlis, tik problemas kelia.
– Suprantu, suprantu, bet filosofuot dabar nesinori. Einam pas mane dabar, o aš paliepsiu sargybiniams sukraut dėžes į tavo vežimą.
Algis pamojo mums lydintiems sargybiniams ir tie tuojau ėmėsi darbo. Tuo metu jis palydėjo mane iki savo butuko tame pačiame pastate kur ir buvo perdirbamas kailis. Butukas kuriame jis praleisdavo didžiąją savo laiko dalį buvo sudarytas iš dviejų kambarių ir kambarėlio su kriaukle, pagrindinis kambarys tuo pačiu ir buvo jo kabinetas iš kurio jis prižiūrėdavo viso fabrikėlio veiklą – viduryje buvo pastatytas pušies stalas, už jo buvo paprasta medinė kėdė su langu už jos, po dešine nuo stalo buvo spintelė, o šalia jos krosnelė skirta kūrenimui žiema, kad nesušalt. Po dešine nuo stalo buvo pravertos durys į tai kas galėjo tebūti tik jo miegamasis, pro jas matėsi lova ir dar vienas langas, miegamajame taip pat dar buvo durys vedančios į mažą kambarėlį su kriaukle ir klozetu. Tai, kad į šį kambary buvo atvestas vanduo tik patvirtina, kad čia buvo gyvenama, vis dėl to ne visi šiais laikais gali turėti atvesta vandentiekį, o ypač klozetą. Algis ištraukė iš spintelės dvi stiklines ir butelį obuolinės. Įsipylęs sau paklausė mane:
– Gersi? – Klausiamai pažvelgė.
– Gal nereikia, turi gal ko kito?
– Vandens tiktais, filtruoto švaraus, ne šiaip sau. – Atsakė.
– Tai įpilk vandens tada, būtų gaila neišgert bent kažko iš tikrų stiklinių. – Atkišęs stiklinę pasakiau.
– Jis paėmė stiklinę ir ištraukęs iš stalčiaus metalinę, didelės talpos gertuvę įpylė vandens. Įpylęs padėjo ją prie manęs.
– Tikro stiklo nelaikiau rankose nuo tada kai išvažiavau iš namų prieš kelis mėnesius prekiauti šiais metais. – Atsakiau apžiūrėdamas stiklinę priešais save. – Iš kur gavai?
– Iš to pačio rūšiuotojo iš kurio pirkau švarką, nusipirkau šešias ir kainavo truputį daugiau nei butų du tokie švarkai. – Atsako norėdamas pasirodyti. – Ko jis tiktais neturėjo, visokiausių įdomybių, pavyzdžiui dar nusipirkau užuolaidas savo kambariui, tik gaila, kad su dėme.
– Rūšiuotojai jei jau išvažiuoja iš griuvėsių tai visada reiškiąs rado kažko įdomaus ar brangesnio, o stiklinės tikrai geros, be įskilimų ir ne tokio ir storo stiklo.
– Svarbiausia bus turbūt vienintelės per pusšimty kilometrų, turėjo tik šešias ir aš jas visas nupirkau.
– O tu dar sakai, kad tau neišeina išlaidauti. – Atsakau ir paragauju vandens, iš tikro jaučiasi, kad švarus.  – Nusipirkai ir švarką naują ir stiklinių dar gamintų senajame pasaulyje.
– Vis tiek norisi kartais ko nors daugiau. – Pabaigęs gėrimą atsako ir vėl įsipilą dar kelis šlakelius.
– Kad jau gana daug turi, dar kelios senojo pasaulio relikvijos kaip šios stiklinės ir būsi tikras kolekcionierius. – Pajuokauju. – Patikėk kaip tokios gyvenvietės manufaktūrininkas jau gana prabangiai gyveni.
– Miesto. – Patikslino tyliai.
– Kaip sakei?
– Oficialiai mes jau miestas. – Priminė man dar kartą. – Tau iš sostinės gal ir atrodo, kad čia gyvenvietė, bet mums vietiniams tai svarbus titulas. Kaip ir gavom pripažinimą.
– Nu gerai, oficialiai esi miesto manufaktūrininkas, tik nelabai suprantu kodėl jūs visi taip džiaugiatės tuo titulu. Kone kiekvienas vietinis nori man tai priminti šiomis dienomis.
– Tai pripažinimas, dabar nebesam niekas gyvenantys bala žino kur. Vis dėl to mano prosenelis įkvėpė šiai vietai gyvybės, suorganizavo visą kailių ir medžioklės verslą dėl kurio mes visi gyvuojame, o dabar iš užkampio kuriame vos vertėsi žmonės mes patapome oficialiu miestu, atsiras prekių, naujų gyventojų, susisiekimas, atsiras ir tvarka šiame mieste. – Atsakė jis man įsiaudrinęs, pabrėždamas žodį „miestas“ ir užsigėrė iš stiklinės.
– O tai dabar žmonių nėra, lyg iki šiolei čia pirkliai nevažinėjo ir apie kokia tu tvarką man čia dar kalbi, pas jus saugu ir ramu.
– Kaip tai saugu? Negyveni tu čia tai ir nekalbėk. Vienas iš medžiotojų rastas negyvas šiandien savo namuose, nušautas į pakaušį, dirbdavo pas mane sargybiniu savaitgaliais, o ir licencijas visas turėjo, kiek žinau girtuokliavo, bet kam gi galėjo taip užkliūti?
– O tai ko nušautas?
– Niekas nežino, net nežino kada buvo nušautas, skolų turėjo, bet skolininkai per kelių dienų kelią nuo mūsų. Buvo pakviestas prievaizdas su dvejais rezerviniais, įformino ir viskas, net nesiruošia ieškoti. Va dabar, kad jau esame miestas, atsiūs mums pirmąjį inspektorių, atsiras tvarka, pastatys jis visus ant kojų.
– Nieko jis nežiūrės, negi tu neatsimeni armijos dienų, negi nežinai kad inspektoriai atrenkami tik iš jėgerių, kas jau kas bet tu tai manau suprasi, kad žmogui praradusiam empatiją yra nusispjaut ant teisingumo. – Atsakiau ramiai, bet su panieka.
– Taigi ne fronte, gi inspektoriai neturi klausyt įsakymų, o tai kad buvęs jėgeris tuo labiau patvirtina, kad suras tai ko ieškos. – Bando toliau mane įtikinti.
– Taip jie neturi klausyt įsakymų iš kariuomenės ar vietinio prievaizdo, bet įsakymai ateina, tik iš aukščiau. Pamatysi tau kaip įtakingosios šeimos atstovui, gal ne tavo tėvui, ne tavo seserims bet būtent tau tas inspektorius pasirodys kaip rakštis subinėj. Po metų nuo jo atvykimo tu jau žiūrėsi tik kaip jo išvengti.
– Kodėl būtent man, ką aš jau padariau? – Truputi nusigandęs klausia.
– Nieko, bet pamatysi. Yra priežastis kodėl į kiekvieną sparčiai augančią gyvenvietę yra siunčiamas inspektorius. Ta pati priežastis ir yra kodėl inspektoriais tampa tik buvę jėgeriai. – Išaiškinu jam.
– Duoda inspektoriaus poziciją gi tam, kad turėtų kur dirbti. Žinant kokie būna jėgeriai būtų sunku įsivaizduoti juos dirbančius eilinio civilio darbą, gal nebent gerti tik galėtų kaip visi mūsų piliečiai.
– Atvirai pasakius kiek mačiau tai dažnu atveju gėrimas jiems ir yra darbas. Savo pareigas atlieka retai, bet kai jau imasi jų tai ir atlieka jas kaip fronte: greitai, efektyviai ir be klausimų.
Toliau jis nebenorėjo klausyti apie galimus būsimo miestelio inspektoriaus bruožus, turbūt suprato, kad jo turima įtaka šiame miestelyje gali ir nusilpti. Pats jisai išmaukė dar kelias stiklines obuolinės ir gana ilgą laiką skundėsi girtuokliaujančiais medžiotojais, mat būna dienų kai reikia juos surinkinėti iš smuklių vien tam, kad į darbą ateitų, o vienas besipagiriodamas sugebėjo kitam koją peršauti. Įsijautęs „verslininkas“ apie tai pasakoja lyg tai būtų didžiausia grėsmė jo šeimos verslui, bet turbūt be šito nelabai ką ir turi papasakoti. Vakarop išlydėjo link vežimo, prie jo stovėjo jaunas, gal penkioliktus metus einantis naujas sargybinis – pakaita velioniui, kurio mirties nerūpėjimas aplinkiniams taip Algį piktino, tačiau surado pakaitalą jam nepraėjus, net dienai nuo jo mirties. Važiuojant atgal į miestely iš miškų girdisi reti vakaro pamainos pavieniai poškėjimai pertraukiantys medžių ošimą, ir silpni balsai rodantys kryptį į tariamą miestą, kuriame jau gali būti žvalgosi, niekam neprisistatęs, naujasis jo inspektorius