Giltinė

Ant apkirmijusio sosto,
Po tamsiu, piktu dangum,
Už švento, pilko kalno.
Miršta karalienė.

Karalienė kiaurais pečiais,
Bei nušiurusiais plaukais.
Mąsto apie savo lemtį,
Ir kaip galėtų ją pralenkti...

Gyvenimas buvo gražus,
Bet nepasiruošusi dar mirti.
Užaugino tris gražius vaikus,
Nenori jų palikti.

Vaikai užaugo stiprūs karžygiai,
Nors augo pievoj su žiogais.
Iš gamtos mokėsi stiprumo,
Iš mamos - jautrumo.

Kai karalienė lietė giltinę,
Jos apsikeitė širdim.
Karalienė tapo giltine,
Mirtis virto jos dalim.