Ačiū tau

Koks jausmas vien kartoti tavo vardą:
- Vasara vasara vasara...
Mes dainavome tavo vardą ir šokome ant samanotos žemės. Ratu apsikabinę dainavom tavo vardą. Dainom ir šokiais lydėjome ir pasitikom saulę. Oda pašiurpusia. Ne nuo žvarbos ar karščio. O nuo tavo meilės. Maldaknygės lapus kaip plaukus šiureno vėjas. Nutilome kaip čirškę paukščiai. Dievo maldos mes klausėmės sulipę į medžius. Ant šakų užmigome, o mūsų klausėsi lietus.
Mes kėlėmės vos tik pabudę. Mes bėgome prie jūros kaip vaikai prie eglės bėga per Kalėdas. Šokinėjom per bangas ir statėme pilis iš smėlio. Pilnom saujom mes rinkome vaikystę. Negailėdami dalinome ją vieni kitiems. Gerumu dalijomės ir meile. Tyrinėjome pasaulį ir save. Mes skraidėme kaip aitvarai.
Kartais pamiršdavome viską. Save, kitus ir laiką. Mes prasmę radom beprasmybėj. Susiradome naujų draugų. Geriau pažinome senus. Už rankų tempėme vieni kitus ieškoti nuotykių. Žemėlapyje anglimi pajuodusiais pirštais taškus jungėm. Kiek daug dar liko pamatyt! Kasėme lobius ir sėjome viltis. Mes iki vidurio jūros įsibridę vaivorykštės galą žvejojome tinklais ir meškerėm. Ten pagavome didžiausią turtą. Į vaivorykštę žvelgiančias akis. Egles kopose puošėme prisiminimais, kurie kabės ten amžinai. Mes radome vasaros lobį. Mes radom mus. Kiekvienas pats save.
Mes daug kalbėjom ir dar daugiau tylėjom. Beribiais horizontais sėmėme patirtį ir grožį. Gėrėme viską į save. Kaip išdžiūvusi žemė lietų geria. Verkėme iš skausmo ir iš džiaugsmo. Džiaugėmės ir guodėme save. Brizas liūdesį išpustė. Mes rijome ašaras saldžias. Sijojome gyvenimą, ieškodami pilnatvės. Daugiau dairytis mes išmokom. Sustot, įkvėpt. Žvilgsniu debesis ganyt. Sėdėjome ant lieptelio į svajas sumerkę kojas. Fotografavome vieni kitus. Laužą, ežerą, dangų, jūrą, mišką, autostradą, kalnus, smėlį, šypsenas. Mes atjaunėjom, bet tuo pačiu paaugom. Kiek daug scenarijų mes neišpildėm. O kiek dar daug jų galim parašyt!