benamis šuo nulaižo mano žaizdas
jos nedidelės bet labai gilios
kraujavimas akimirkai sustoja
jis liečiasi švelniai
bet liežuvis šiurkštus
žiūrime vienas į kitą
mes tokie panašūs
jo akyse ilgesys
nežinomybės kvapui
mano akyse liūdesys
praeities kapui
mes tokie skirtingi
matau buvusius
ir būsimus draugus
tik tų
kurie dabar yra
nesimato
juos arba jauti
arba jų tiesiog nėra
šuo be namų be šeimininko
draugai jam nerūpi
jis nori būti
gerumu dalintis
o žaizdos lyg stigmos
kraujuoja
skausmas nesuvokiamas
kol nebegali jo pakelti
kaip vandenynas
tik jo vanduo nenuplauna
nei žaizdų nei nuodėmių
nei sielos stigmų
lieku ant kranto
po pilnaties tylos skėčiu
be šeimininko be namų
su benamiu