Upė, laikas ir ateitys

- Kas tai?
- Upė. Laikas ir laikai.
Ji keliauja dugną slėpdama.
Ten nuskendusios svajonės -
Lyg saulėlydžiai.

- Jos numirę?
- Ne, vaikeli, ne. Tik pavargę.
Plukdė lūkesčius sunkius.
Jas apspito abejonės,
Laikė metai - inkarai.

- Ar galiu jas pamatyti?
- Taip. O taip. Gražiam sapne.
Ir spalvotam, ir bespalviam.
Dar - viršukalnių šešėliuos,
Ir raukšlėtame veide.

- Aš jau migsiu.
- Neskubėk. Palaikyk man ranką.
Ateičių taip daug. Tu jau miegi…
Aš pabūsiu dar šalia.
Nedažnai mane svajoja.
Ir aplanko
Nedažnai.