Prie tuščių šulinių (1)

1. Pabudimas

Niekas nežino, kiek laiko jis išbuvo toje pačioje sustingusioje pozoje. Galbūt kelias valandas, o gal ir mėnesius ar dešimtmečius. Jokių sapnų, jokių nemalonių pojūčių, kurie būtų sutrikdę ilgą miegą.
Bet, netgi tokiomis idealiomis sąlygomis kažkas visgi įvyko. Galbūt elektronas smegenyse nulėkė ne į tą pusę. O gal pasiklydęs šviesos spindulys pakuteno netinkamą vietą, nes kažkurią akimirką Nojui kilo nenumaldomas noras pasiversti ant kito šono.
Bet tada jo koja kliudė kažką, ko ten neturėjo būti. Skambiai barkštelėjo metalas, šaižaus garso aidas atsimušė į sienas. Didingai, it kokioje bažnyčioje. Nuaidėjo kelis kartus, kol galop ėmė rimti. Nojaus akys plačiai atsimerkė ir jis atsisėdo vietoje, stengdamasis susiorientuoti.
Gulėjo ant pliko, šalto akmens. Kojūgalyje nuvirtęs voliojosi metalinis kibiras, o dar vienas toks pat stovėjo žingsniu toliau. Šalia abiejų kibirų numesta gulėjo medinė kartis, o šalia karties, ant žemės blausiai švytėjo planšetinio kompiuterio ekranas.
Nojus kelis kartus sumirksėjo, dairydamasis į keistą daiktų ansamblį. Du kibirai, kartis ir planšetė? Jis nežinojo, ar šie daiktai priklausė jam. Jis taip pat nežinojo, kodėl jam šovė į galvą užmigti tokioje nepatogioje vietoje (net jei pats miegas buvo neįtikėtinai saldus, kokio dar gyvenime nepatyrė).
O pagalvojęs dar šiek tiek, jis suprato nepamenąs, kaip čia atsirado. Regis, prieš kelias dienas jis buvo... kitoje vietoje? Nojus neprisiminė ir tos kitos vietos. Tai buvo keistas ir šiek tiek baugus potyris – Nojus žinojo, jog šiuo metu jo galva veikia puikiai. Jis ką tik išsimiegojo, jautėsi žvalus ir pabudęs. Žinojo savo vardą, gimimo metus, kaip atrodo jo veidas ir kaip reikia tarti žodžius, kad susikalbėtum su kita žmogiška būtybe.
Tačiau tai buvo visa informacija, sukusi ratus jo makaulėje. Tai, ir dar stipri nuojauta, jog kažkur giliai smegenyse turėtų būti daugiau. Daug daug daugiau.
Parietęs kojas pamėgino atsistoti. Kūnas veikė be problemų ir tai kėlė nežymų įtarimą. Tiek laiko išgulėjus ant akmens, kažkuris šonas neišvengiamai būtų nuspaustas ir sustiręs, tačiau Nojus jautėsi kuo puikiausiai. Išskyrus galbūt faktą, jog norėjo valgyti. Deja, maisto aplinkui nebuvo. Tik plikas, tamsiai pilkas akmuo. Didelė akmeninė aikštelė, nušviesta vienišo spindulio, tvieskiančio žemyn iš kažkur aukštai.
Nojus pamėgino įžvelgti aplinką už apšviesto ploto ribų. Ten tvyrojo tamsa ir akys šiuo metu nebuvo prisitaikiusios, tad jis atsargiai žengė šviesos rato užribin, delnu pridengdamas akis nuo ryškaus spindulio. Prireikė kelių ilgų akimirkų prisitaikyti. Kai jis vėl ryžosi apsidairyti, pajuto širdį smunkant į kulnis – vos už pusės žingsnio juodavo pati tikriausia praraja.
Nelygios pilko akmens sienos be gailesčio smigo žemyn, į neįžiūrimas gelmes. Nuraminęs tankiai dunksinčią širdį ir apsidairęs įdėmiau, Nojus pastebėjo jog pati praraja nebuvo tokia plati – galbūt trisdešimties žingsnių skersmens. Kitapus plyšio, šiek tiek toliau silpnai švytėjo drėgnos uolų sienos, puslankiu kylančios aukštyn ir susiliejančios virš galvos į grėsmingai atrodančias lubas, padabintas šimtais aštrių stalaktitų. Masyvi grota teturėjo vieną šviesos šaltinį – tą patį spindulį, kažkaip suradusį kelią į požemius.
- Ei?! - ryžosi šūktelėti Nojus.
- Ei??? Ei??? Ei??? - agresyviai atsiliepė iš visų pusių. Jis vos susilaikė nežengęs to vieno žingsnio atgal – į prarają. Skubiai grįžo į šviesos ratą, dairydamasis į visas puses. Aidas netrukus aprimo, tačiau netgi po pusės minutės jis vis dar girdėjo silpną „ei“, grįžusį iš prarajos.
- Ar yra gyvų?.. - ryžosi vėl praverti burną, šį kartą daug tyliau.
- Gyvų? Gyvų? - susidomėjo aidas. Ir, tarsi juokdamasis, atkartojo dar kelis kartus, jau be jokios intonacijos. Nojui neatsakė joks kitas balsas.
Pokalbį su sienomis ūmai pertraukė trumpa melodija. Planšetinis kompiuteris vis dar gulėjo savo vietoje, nepajudintas. Jo ekranas tebešvytėjo ir panašu, jog ką tik buvo gauta nauja žinutė. Nojus liovėsi dairęsis ir prisiartinęs pakėlė kompiuterį. Ekrano turinys jam buvo daugmaž pažįstamas – standartinė „Android“ aplinka. Ekrano viršuje ką tik įsižiebė gautas pranešimas ir Nojus nekantriai brūkštelėjo pirštu, tikėdamasis gauti bent kelias užuominas, kas ir kodėl jį paliko tokioje tamsioje bei pavojingoje vietoje.

Youtube. com: „Filmas apie tai, kaip aš užverčiau autus“

Išvydęs antraštę, Nojus ūmai pajuto tvinksinčius smilkinius. Kažkur giliai jo smegenyse krustelėjo pamirštos informacijos klodai. Jis pažino šį stilių. Tai būtų tiksliai tie žodžiai, kuriuos jis pats pasirinktų įvardindamas mirtį. Ne „numiriau“, o veikiau „pakračiau kojas“ ar „užverčiau autus“. Antraštės pavadinimas jam tarsi kuždėjo, jog tai jis pats tokį sukūrė, lyg mesdamas iššūkį visam likusiam pasauliui.
Tik... jis niekaip neprisiminė, ar tikrai tai padarė.
Negana to, vaikiną ėmė kankinti labai bloga nuojauta.
Giliai įkvėpęs, Nojus spustelėjo nuorodą.



(bus tęsiama panašaus ilgio dalimis)