la foule

kiek dar kartų kartosis
tie patys jausmai
pulsuojantys krūtinėje
nepaliaujamai besiliejantys
ašarų pakalnės forma
kuri galiausiai susiformuos
į didžiulę beribę širdį

jos plytelės matysis suskilinėjusios
ne kartą rinktos ir bandytos sudėti iš naujo
tačiau viduje kvepės bijūnais
nuo aromato užėjus į vidų apsvaigs galva
nes patalpa nevėdinta amžiais

„ką ten amžiais, metus tik”, burbės smegenys

ant stalo padėtos knygos
ore skraido jausmai
panašūs į fėjų sukeltas purpurines dulkes

čia taip niekas ir neužklysta

greitai
visai greitai
smegenys širdžiai padovanos
skirtuką su užrašu „prašome netrukdyti”
vardan pavargusių akių gerovės
ir kepenų prirašytų skundų

ten paliks tuščia
kaip sanitariniam gydytojo sandėlyje
ir taip slegiantys jausmai nebesikartos daugiau
nei karto

tapsiu bedieve
rožes mėgstančia
nyčininke