Raganos išlaisvinimas

Miesto gatvėmis mes traukiame lėtai
Drąsos mums suteikia žvaigždės aukštai
Niūrūs namų mūrai stebi nebyliai
Tik toli mes matom- rūksta dūmų kamuoliai

Ilgos ir sunkios arkebuzos slegia mūsų pečius
Paraku užtaisyti vamzdžiai, laikom degančius dagčius
Tegul ponai dreba, girdėdami dardančius ratus
Nes baisi patranka atkiš žiotis prieš pilies vartus

Tarp debesų mėnesiena suteiks mums jėgos
Nakties vėjų šiurenimas mus paguos
Mūsų širdžių vienybė visus priešus nušluos
Aitrus parakas, sunkus švinas tikrai neišduos

Ir štai prieš mus pilies mūrai aukšti
Iš ąžuolo lentų sukalti vartai tvirti
Žiaurus ponas ten gyvena, ir jo riteriai pikti
Dieną snaudžia, drybso, naktį šėlsta girti

Bet šiąnakt tylu, tik iš vieno lango žiba šviesa
Nors rankose suspausti pistoletai, bet apima nuojauta negera
Kambary prie sienos grandinėm prirakinta mergina
Visai nuoga, o į ją vėpso kilmingų vyrų minia

Kažkada ji gyveno trobelėje tarp miškų
Aš ją matydavau iš tolo, eidamas dirbti laukų
Pagydydavo ligonius ji galia savo kerų
Bet nesutiko dar tokio, kuris jai būtų vyru

Ji nebuvo sena ir bjauri, ji buvo dieviškai graži
Bet aš ją matydavau tik iš toli
Ardavau jaučiais, slėgė darbų našta sunki
Svajodavau, kad troboje atsirastų šeimininkė gyvi

Bet vieną naktį mišku jojo girtų riterių minia
Kažko ieškojo, kažką medžiojo, skambėjo nešvanki daina
Rinkdama vaistažoles po jų kojom pasipainiojo ši mergina
Ir žiaurusis bajoras užsieidė, kad ji taptų jo žmona

Bet šios merginos namai- tai tankūs miškai
Nenorėjo gyventi niūrių mūrų pily aukštai
Įpratusi po derlingus laukus klajoti laisvai
Įpratusi nešioti paprastai, ją slėgė misto apdarai

Tada bajoras pakvietė baisų kunigą, kurį traukė vaikai
Jis pasakė, kad nuo merginos sklinda velniški apžavai
Ją išrengė nuogai ir prirakino prie sienos tvirtai
Arba ji bus bajoro žmona, arba degs pragaro ugny amžinai

Miesto aikštėje jai paruoštas laužas baisus
Jei neatsisakys kerų, kaitrioje ugnyje ji žus
Ir pamirš amžinai nuostabiuosius miškus
Ir laisva net kituose pasauliuose nebebus

Štai dabar baisusis kunigas ruošia reples
Riteriai paruošę kankinimo priemones žiaurias
Jų vadas bajoras apsilaižo lūpas saldžias
Bet tik išgėręs vyno jis kankinimus pratęs

Bet patranka paruošta, ir aš liepsnojantį deglą kišu
Žiebia šūvis, ir vartai išlekia su trenksmu
Pilis prisipildo išsigandusių riterių riksmų
Bet kiekvieną išbėgusį pasitinkame arkebuzos šūviu

Pats bajoras mane puola, mojuodamas kalaviju
Bet aš jį pasitinku parako prikimštu pistoletu
Gerai nutaikyta kulka leki į plyšį tarp šarvų
Jis meta kalaviją žemėn, ir griūva plūsdamas krauju

Plaktukais nudaužome merginą kausčiusias grandines
Nustebę vaikštom po gausiai išpuoštas menes
Atritiname parako pilnas statines
Pasitraukdami iš pilies, uždegame virves

Baisus trenksmas, ir pilis pavirsta griuvėsių krūva
Jau priespaudos mūsų mieste nebėra
O mūsų meilei geriau ne mūrai, o miškas ir troba
Gražioji ragana taps ištikimiausia žmona

Ir kai pas kiekvieną narsų vyrą kampe stovės arkebuza
Labiau už storų mūrų sieną tokia apsauga gera
Kai nuo bajorų, ponų, kunigų šalis laisva
Jos nepavergs nė galingiausio priešininko jėga