Kai tolimas krantas arčiau, nei atrodo

Mirtis iš tikrųjų visada šalia, bet iki dabar gyvenau tarsi jos nebūtų. Ji tolima kaip kitas vandenyno krantas. Ji tiesiog nepasiekiama. Ir kaip pasidaro baisu, kai supranti, kad tave vėjas neša link kito kranto greičiau, nei tu norėtum. Kaip baisu, kai atsiranda audra ar viesulas, kuris priverčia tavo laivą žaibišku greičiu plaukti link... pabaigos. Kelionės metu apsvarstai pačią kelionę. Prisimeni jos pradžią ir bandai numatyti pabaigą, analizuoji dabartį. Bandai suprasti vertybes, kuriomis vadovavaisi kai manei, kad kitas krantas nepasiekiamas. Ateina nustebimo jausmas - ak, kokios jos trapios ir nereikšmingos. Kaip gaila savęs ir aplinkinių, kuriems pritardavau ir neprieštaraudavau, net kai giliai širdyje jaučiau, kad galėtume elgtis geriau. Šios vertybės įgauna prasmę, jei būčiau nemirtingas. Pripažinimas, statusas, turtai... Bet aš toks nesu. Esu mirtingesnis nei kada nors galėjau įsivaizduoti. Kai šalia vyksta kraupus karas, kuris keičia žmonių likimus akimirksniu, suprantu, jog jūroje bet kada gali prasidėti audra. Bet kada mane gali atnešti į kitą krantą. Tai verčia persvarstyti savo nuostatas. Gal iš tikrųjų jų pakeitimas padarys mane laimingesnį? Nors trumpam, kol pasieksiu kitą krantą. Gal vietoj noro gauti pripažinimą reiktų leisti kitam žmogui būti pripažintam? Gal vietoj norimo statuso džiaugtis tuo, ką turiu dabar? Vietoj norimų didesnių turtų juos atiduoti artimiesiems, aukoti tiems, kam reikia labiau? Ir gyventi dabartimi, o ne ateitimi? Jei dabar, šiandien esi gyvas, tuo išmokti dziaugtis? Nuostabi akimirkos jėga yra paslėpta ten, kur atrodo mums įprasta ir savaime suprantama. Žalia žolė, kuri švelniai liečia tavo pėdą, saulės spindulys, šviečiantis pro langą, vaikų juokas, atsirandantis be priežasties, žiedų kvapas, uostas vaikystėje vasarą, su meile žmonos ruošiama vakarienė, kelionės planavimas į niekada nematytą miestą, susitikimas su tėvais, kurie visada laukia... Šių akimirkų yra begalė. Kai vėjas ramus ir manai, kad kitą krantą pasieksi negreitai, šie išgyvenimai atrodo savaime suprantami. Juos patiriame dažnai, kai kuriuos net kiekvieną dieną. Nebemokame jais džiaugtis, nes prie jų priprantame. Tai tampa savaime suprantama. Atrodo, kad juos turėsiu visada, kol lengvas ir nestiprus vėjas nuneš mano laivą į tolimą uostą. Ieškau naujų malonumų, nes šios savaime suprantamos akimirkos nebeteikia džiaugsmo. Sukuriu iliuziją, kad turėdamas daugiau, būsiu laimingesnis. Visko daugiau: rūbų, mašinų, namų, pažįstamų...
Baisūs žmonijos išgyvenimai kaip gamtos sukeltos nelaimės, katastrofos, karai priverčia pakeisti žmonių vertybes. Atsigręžti į kitus, į Dievą, uždavinėti sau egzistencinius klausimus ir ieškoti atsakymų. Nugalėti baimę ir nerimą, tai padaryti galima tik geriau pažinus save, bent trumpam atsiribojus nuo blizgučių, noro būti svarbiu, išmokus žvelgti į save iš šalies, tarsi būti savęs stebėtoju. Visur galima rasti teigiamų dalykų, reikia mokytis atverti širdį ir pasitikėti tuo, apie ką anksčiau net nesusimąstydavau. Tegul Dievas apsaugo žmones, melskimės dažniau ir nuoširdžiau, kad teisybė nugalėtų ir kad laisvės troškimas būtų svarbus visada - kai laivas plaukia lėtai ir kai jis tiesiog skrieja bangų keteromis į galutinį uostą.