Gatvės nuogirdų istorija

Nežinau, kodėl man išsprūdo apie tai pasakyti savo klasiokams. Gal dėl to, kad jie pradėjo aptarinėti jos grožį ir norėjau parodyti, kad tarp mūsų jau kažkas yra. Kad lobis jau rastas ir perduotas muziejui, o ant etiketės užrašytas mano vardas. Tai aš jai pakėliau tušinuką, kad ji į mane pažiūrėtų ir tegul jie tai žino.

Purvinom pėdom ir alkūnėm užlipom į kalną. Nesuprantu kaip su mergaite gali būti taip linksma. Atrodo, kad ir ji grįžus iš kiemo uodžia purvą sulenkus ranką ir pagal tai vertina, ar vasaros diena nusisekusi.

Mergaitė pagriebus aptrunijusią delno dydžio šukę klausia:
-Nori mesiu? Pažiūrėsim, ar suduš.
Man daužosi širdis, žinau, kad stiklai gali atšokti ir pažirti į visas puses. Bet ji tokia greita, gali tai padaryti kiekvieną akimirką.
-Mesk į grafiti piešinį, - sakau tikėdamasis, kad dar spėsiu ją apsaugoti nuo randų, kurie gal niekada neišnyks.
-Šiaip man truputį baisu, gal bent jau palauksiu, kol žmogus praeis.
Ji lukteli pusę minutės, net nespėju nieko pasakyti. Tada daužia stiklą tiesiai sau prie kojų. Stiklas pažyra. 

Nei kiek nesusižeidžia. Mano susižavėjimas pats išsiveržia:
-Wow kaip kietai!