Opiumas su kava - detektyvas (4 skyrius

IV

Susėdome prie ilgo raudonmedžio stalo, erdviame, raudonai dažytame ir baltais lipdiniais puoštame valgomajame. Vienoje kambario pusėje ruseno tamsaus turkio spalvos židinys su praeito amžiaus moters portretu virš. Priešingoje pusėje - balta niša, su Olimpo dievą primenančiu biustu bei laurų lipdiniu aplink. O tarp dviejų langų, žvelgiančių į Turgaus aikštę, kabojo didelis veidrodis, nejaukiai atspindintis visus sėdinčius prie stalo. Taip pat buvo dvi baltos durys - vienos, pro kurias įėjome iš bibliotekos, bei kitos turbūt užrakintos.
Kėdžių buvo dvylika, tačiau viena tuščia - toji arčiausiai veidrodžio. Mesjė Malė taip dar ir nepasirodė. Priešingoje pailgo stalo pusėje sėdėjo mūsų šeimininkė, kuri leido susėsti taip, kaip patys pageidausime. Generolas panoro užimti vietas netoli lango, arčiausiai tuščios kėdės vis kartodamas, kad ponas Malė turbūt pasirodys bet kurią akimirką ir tokio rango asmuo kaip jis privalo sėdėti arčiausiai jo. Šalia mūsų atsisėdo mums jau šiek tiek pažįstamas Jozefas Valevskis ir jo melancholiškoji žmona Mariana. Mūsų stalo pusės eilę užbaigė arčiausiai panelės Trojanovskos sėdintis jaunas, įdegęs, juodaplaukis džentelmenas, kurio margaspalvę kaklaskarę dengė siaura barzda bei ploni raityti ūsai. Taip pat šalia grafaitės, tik priešingame stalo kampe nei mes, sėdėjo dar ryte įtariu Jozefo Valevskio žvilgsniu pervertas Stanislovas Konarskis tais pačiais riebaluotais plaukais bei senu, rudu munduru. Toliau - kokių penkiasdešimties metų, stamboka, įraudusi moteris, pasidabinusi senais, seniai iš mados išėjusiais papuošalais. Lyg didelis kontrastas greta jos buvo įsitaisiusi smulkutė, baltut baltutėlė, aštrių veido bruožų sena dama, vilkinti gigantišką, auksu siuvinėtą suknią bei nudelbusį išdidų žvilgsnį į šią palyginti prasčiokų publiką. Žinoma, tokia ponia atvyko ne viena - kartu su ja prie stalo buvo išsigandusi, lyg ant adatų sėdinti tarnaitė, išblyškusiais skruostais. O šį negausų svečių ratą uždarė Helena Broza, sėdinti tiesiai priešais mane ir neramiai rankose gniaužanti baltą, mano jai tąkart įduotą servetėlę.
Nustebau pastebėjęs, kad panelė Trojanovska net prie stalo toliau vilkėjo tas pačias baltas pirštines. „Geriau pagalvojus, gal ir nieko keisto“, - bandžiau nuvyti kvailą mintį į šalį. Tuo metu prie likusio stalo bendras pokalbis sunkiai mezgėsi ir tik vienintelė grafaitė pasilenkusi kažką šnabždėjo Simonui Konarskiui į ausį.  Pirmasis šiokios tokios iniciatyvos ėmėsi ponas Valevskis:
- Tai ką, visi meno mylėtojai čia susirinko?
Kurį laiką niekas nedrįso atsakyti, bet matydama, kad kiti varžosi šakutę į šalį padėjo išsipusčiusi senoji dama.
- Mes vis linkim ir linkim ilgų metų, bet niekas nesupranta, kokia nelaimė nugyventi tokį amžių. Ilgainiui lieki vienas, tavoji karta atsiduria po velėna, o tu lieki kaip pernykštis sniegas, kurio tik ir laukia, kada nebeliks. Tad, pone Valevski, nesistebėkite, kad tokie suvaikėjusios senės kaip aš ieško bet kokių pramogų, - nepaisant jos trapios išvaizdo, veržliai kalbėjo ji.
- Bet šią popietę, ponia Korvin, - tokia, matyt, buvo senosios damos pavardė, - atrodėte susidomėjusi apžiūrinėdama paveikslus?.. - netikėtai įsiterpė panelė Trojanovska.
Tiesą sakant, šis jos įprotis, sėlinti iš už nugaros, ar apsimetinėti nesiklausant, o paskui netikėtai mestelti kokią nors repliką, manęs tikrai nežavėjo. Tačiau šįkart senoji Korvin buvo tokia pat žvitri:
- Jūs dar jauna, panele, bet tikiu nepastebėsite, kaip greitai prabėgs metais, ir jūs lygiai taip pat nusilpusiomis akimis žlibinsit kad ir į patį didžiausią Ševalo Malė paveikslą. Žinoma, jei jis dar jus bedomins, - pridūrė.
Norėdama atkreipti į save dėmesį, atsikrenkštė prie ponios Korvin kairėje sėdinti taip pat ne pirmos jaunystės apvalaina, blanki moteriškė.
- Atleiskite, - tarė ji kreipdamasi į senąją damą, - bet, mano kuklia nuomone, tai aiškus ženklas sustoti. Tam senatvė ir duota, kad atsigręžtum į tikrąsias dvasios vertybes, o ne gaudytum visus kvietimus į vakarėlius. O šį vidinį susikaupimą manyje tikrai išugdė tarnystė augustiniečių tarpe.
Ponia Korvin metė šnairą žvilgsnį jos pusėn.
- Priminkite, kuo jūs vardu?
- Ana Gorska, - be užuolankų atsakė.
Senoji dama kurį laiką vaidino susimasčiusią ir tik po geros minutės dirbtinai kilstelėjusi antakį tarė:
- Įdomu, tik leiskite paklausti, kur jūsų augustiniečių abitas, sese Ana? Nejau nespėjote jo įsidėti lėkdama į kokį nors pokylį kaip kad, pavyzdžiui, čia, Krokuvoje?
Ir taip raudonis Anos Gorskos skruostai dar labiau išraudo, o natūraliai į apačią svyrančius lūpų kampučius dar labiau patempė.
- Vienuolyną teko palikti, o jūsų, Natalija Korvin, nusivylimui dailę mėgstu iš širdies ir, priešingai nei kiti, nuoširdžiai džiaugiuosi čia atvykusi.
„Žinoma... “ - kažkas iš susirinkusiųjų piktai suburbėjo. Ana Gorska jau ruošėsi lengviau atsikvėpti, bet netikėtai balsas netoliese paklausė:
- O kodėl išstojote iš augustiniečių ordino?
Tai buvo juodaplaukis, įdegęs jaunas džentelmenas marga kaklaskare. Ana Gorska perbraukė ranka per plaukus.
- Iš naujo atradau senesnius pašaukimus, - atsargiai, tarsi pasverdama kiekvieną žodį atsakė.
- Supratau, atleiskite... - nedrąsiai numykė jis, tačiau čia vėl neiškentė neįsiterpusi ponia Korvin:
- Va taip visi šventumai ir baigiasi! O tu vaikeli be reikalo atsiprašinėji, galų gale toks kaip tu vienuolyne neištvertum nė vienos dienos, esu tuo tikra, - pridūrė sarkastiškai šyptelėdama.
Į tai vos girdimai pro savo didelius ūsus nusijuokė ponas Valevskis - visi kiti, rodos, nutilo. Tačiau mano nuostabai, visą laiką savose mintyse paskendusi ir į vykstantį pokalbį nė menkiausio dėmesio nekreipusi Mariana Valevska staiga atsistojo, numesdama baltą pietų servetėlę ant stalo.
- Ponia Korvin, aš nebegaliu šito klausytis. Savo ateitį, jei Fortūna šypsosi, gali sukurti tik kiekvienas žmogus, tačiau daug dažniau aplinkybės iškreipia viską. Ne laimė atveda į tokius pasirinkimus. Nėra laimingų žmonių, net jei jie bandytu tai paslėpti po devyniais aukso siūlų sluoksniais... O dabar man atleiskite.
Tai tariusi ji be ceremonijų paliko raudonąjį valgomąjį užtrenkdama paskui save baltas duris.
- Na ir... įžūlumas! - kone springdama pro dantis iškošė senoji dama, o ponas Valevskis, matyt visiškai nesitikėjęs tokio žmonos poelgio, puolė atsiprašinėti:
- Aš pats nesuprantu, paskutinėmis dienomis ji kaip nesava... - vis kartojo jis.
Viena akimi pastebėjau kaip priešais mane sėdinti panelė Braza taip pat padėjo šakutę ir peilį į šalį.
- Užtat aš labai gerai suprantu. Nuo beširdiškai griaunamo tavo pasaulio šukių imi norėti slėptis bet kur, - trapiu, rodos, bet kurią akimirką galinčiu sudužti balsu tarė ji įsmeigusi žvilgsnį į ne ką kitą kaip panelę Trojanovską.
Šią akimirką visi įdėmiai akimis sekė tai panelę Brazą, tai rūmų šeimininkę. Galiausiai panelė Trojanovska tik pabalino akis:
- Dėl dievo meilės, Helena, medžiotojai bent nežliumbia praganę grobį, o tu... - be užuolankų atkirto ji. - Bet gana yra gana, isterijoje susitarimams vietos nėra - gali juos pamiršti. Pageidausiu, kad rytoj ryte išvyktumėte.
Panelė Braza žiojosi kažką sakyti, bet grafaitė tik dar kartą prirėmusi tuščiu žvilgsniu pakartojo:
- Nebijokite, susitarimą aš žinau.
Bandė įsiterpti ar prieštarauti šalia grafaitės sėdintis Stanislovas Konarskis, tačiau ir jį panelė Trojanovska nutildė vos matomu rankos mostu.
Helena nebeatlaikė rūmų šeimininkės žvilgsnio, nusisuko. Jos rankos nervingai drebėjo. Iš pirštų išslydo mano duota nosinaitė ir nukrito ant išblizgintų valgomojo grindų.
- Ragana... - vos girdimai iškošė ji ir vengdama visų žvilgsnių, nuleidusi galvą, išbėgo iš kambario palikdama duris atdaras.
Stojo slogi tyla. Nutilus žingsniams už durų grafaitė liūdnai nusišypsojusi tarė:
- Atsiprašau už ją, bet gal pabandykime tai pamiršti?..
Niekas nedrįso nesutikti, žinoma, išskyrus generolą Mauerį, kuris visą laiką su susidomėjimu stebėjęs vykusią sceną, dabar išpūsdamas didelį dūmų kamuolį pridūrė:
- Vienos salonai to nepamirštu, tačiau čia tebūnie taip. Dabar džiaugiuosi, kad gerbiamasis Malė dar nespėjo atvykti, būčiau numiręs iš gėdos dėl tokio priėmimo jam!
Ponia Korvin pritariamai sumurmėjo, o panelė Trojanovska tik mechaniškai palinksėjo galva kartodama:
- Be jokios abejonės, generole... be jokios abejonės...
Raudonojoje salėje pasidarė kaip niekad nyku. Geras dešimtį minučių lūkuriavau. Galiausiai nusprendžiau nebelaukti deserto ir atsistodamas atsiprašiau senojo garvežio bei taip pat nepamiršau pakelti panelės Brazos pamestos nosinės. Man išėjimui niekas nebenorėjo prieštarauti, o grafaitė dėjosi manęs nė nepastebinti. Tad uždariau Helenos paliktas praviras duris.