Išgelbėta ragana

Tarsi aušra, graži mergina
Nors nešvariais rūbais aprengta
Geležies grandimis surakinta
Mirčiai ant laužo pasmerkta

Kažkada rinko žoles miške
Kaip išmokė motina sena
Jei ką užklupdavo liga
Padėdavo vaistais ragana

Aš debesuotų padangių dvasia
Mano dvare neužgęsta šviesa
Man krito į akis mergaitė miela
Užsinorėjau, kad ji būtų mano žmona

Bet meilės išsakyt neišdrįsau
Vakaro žaroj aplink skraidžiau
Tamsioje nakty žvaigždes skaičiau
Rytmečio aušroj rasa barsčiau

Bet keliu jojo riterių būrys
Einančią gražiąją mergina pamatys
Mergina nieko pasakyt jiems neišdrįs
Į niūrų miestą riteriai merginą pristatys

Mieste pikti kunigai
Merginos nekenčia labai
Galvoja, jos žolės nuodai
Pasmerkė ją mirčiai baisiai

Aikštėj sukrautas laužas baisus
Į padanges nukreiptas merginos žvilgsnis tylus
Susirinkę miestiečiai nesupranta, kas bus
Laužo liepsnas nuslopina prapliupęs lietus

Iš dangaus paleidžiu žemėn vilyčių taiklių
Nevergaus mergina norams ponų bjaurių
Spaus mano rankos ugninės ją už pečių
Praus jos garbanas jėga lietaus srovių

Baigės lietus, nustebę kunigai
Kas bus, merginos nėra visai
Šviesus dangus, ji su manimi štai
Lyg per sapnus, žvaigždės ne taip aukštai