Opiumas su kava - detektyvas (2 skyrius)

II

Jaučiausi suplukęs - teko vos per porą valandų pasirūpinti visu generolo kelioniniu bagažu, kuris savo dydžiu nenusileido jo paties stotui. Aišku, jei būsime itin tikslūs, pasirūpinau beveik visais daiktais - generolas išreiškė pageidavimą tabokinę kelionei išsirinkti pats (patikėkite, rinktis tikrai buvo iš ko). 
Prieš auštant karieta jau stovėjo kieme. Dėkojau Dievui, kad šį kartą poną garvežį įkalbėjau vykti į Krokuvą būtent traukiniu. Buvo nelengva, nes generolas Maueris pirmenybę vis dar teikė senoviškoms arklių traukiamoms karietoms, bet šiais laikais tris šimtus myliu dardėti kažkokiu vežimu būtų buvusi tikra beprotybė.  Todėl vos išaušus atvykome į Vienos traukinių stotį, įsėdome į pirmos klasės vagoną ir pajudėjome pirmyn.
Buvo dar šaltą. Ūksmingose vietose buvo dar užsilikę purvino sniego iš žiemos ir tik pražydusios pirmosios sniegenos pietiniuose šlaituose pranašavo ateinantį pavasarį. Išvažiavus iš imperijos sostinės, už lango driekėsi bekraščiai, suarti, derlingi Dunojaus žemumų laukai. Vis dėlto kuo labiau tolome nuo Vienos, tuo pastebimiau keitėsi ir kraštovaizdis. Moravija pasitiko miškingomis kalvomis, kurios šiaurinėje krašto dalyje peraugo į Karpatų prieškalnes. Pats geležinkelis driekėsi lanku, aplenkdamas rytuose stūksančias aukščiausias Karpatų viršūnes - Tatrus, bet taip pat nepriartėdamas prie vakaruose esančių Sudetų. Todėl Oderio upės aukštupio slėnis, palei kurį driekėsi kelias, priminė tunelį, iš abiejų pusių apsuptą apdūlėjusių kalnų masyvų. 
Kelionė būtų buvusi malonesnė, jei ne nesibaigiančios generolo istorijos, kurių pritariamai linksėdamas galva turėjau klausyti beveik dešimt valandų, tad nepaprastai apsidžiaugiau pervažiavus geležinkelio tiltą per Vyslą. Krokuvoje lankiausi pirmą kartą. Aš, nors abu mano tėvai buvo vengrai, nejaučiau didelio skirtumo tarp austriško, vengriško, čekiško, kroatiško ar koks ten dar bebūtų kraujo. Nuoširdžiai nesupratau, kam reikia jėga griauti vieną valstybę, kad sukurtum kitą. Juk tvarka duoda daug, o chaosas - nieko. Bet lenkai tikrai buvo kitos nuomonės nei aš, todėl iš dalies buvo smalsu pamatyti kaip atrodo miestas, po savo karališka kauke, kaip maniau, slepiantis žirondisto veidą.
Vis dėlto išlipus iš traukinio pasijutau lyg nedidelėje Vienoje - lygiai kaip ir sostinėje traukinių stotis buvo pastatyta iš gelsvo smiltainio, klasicistiniu stiliumi tik mažesnė, dviejų aukštų.
- Laiške rašė, kad mus turėtų pasitikti stotyje, - tarė generolas.
Ir išties, dar nespėjus iškrauti viso bagažo, pamačiau link mūsų skubantį pažą su nulakuotais juodais batais bei tokia pat juoda livrėja. Pasveikino jis mus vokiškai, bet su ryškiu lenkišku akcentu.
- Generole Maueri, man didelė garbė perduoti pačius šilčiausius linkėjimus nuo mano šeimininkės panelės Trojanovskos...
- Nuo ko? - grubiai pertraukė tarną generolas. - Aš atvykau susitikti su garsiuoju mesjė Molė!
- Be abejo, jūsų kilnybe. Garsieji Trojanovskų rūmai ir priima Ševalą Molė bei naujausią jo parodą, jau susirinko visi svečiai, bet mano šeimininkė nekantraudama laukia jūsų, nes pats ponas Molė jai minėjo, kad itin nekantrauja susipažinti su garsiuoju austrų karvedžiu.
Šie pažo meilikavimai man kėlė šypseną, nes visos pono garvežio karinės pergalės apsiribojo figūrėlių perstumdymu ant mūšio lauko žemėlapio savo kabinete. Tačiau priešingai nei aš, generolas visus komplimentus priėmė labai rimtai ir atrodė gan pamalonintas.
- Ką gi, tuomet vykime ten kuo greičiau! - supapsėjo pypke generolas ir pažas tuoj pat suskubo pernešti gausų generolo bagažą į mūsų laukiančią karietą.

Saulės jau buvo pakibusi horizonte. Apvažiavome senosios Krokuvos sargą - raudonų plytų Barbakaną su iš tolo saulėlydžio šviesoje blizgančiais žalvariu dengtais septyniais bokšteliais. Keista, bet iš miesto gyvumo nebūtum galėjęs pasakyti, kad esi pačiame imperijos pakraštyje. Teko net kantriai laukti ilgoje karietų ir vežimų eilėje, kol privažiavome aukštą, akmeninį Šv. Floriano vartų bokštą, o už jų - tiesi it styga to paties vardo gatvė su įvairiaspalviais praeito amžiaus namais abiejose pusėse. Lėtai dardėdami akmenimis grįsta gatve artėjome prie visą vaizdą gatvės gale užstojančios milžiniškos raudonų plytų bazilikos smailės. Priartėjus arčiau pamačiau, kad už minėtojo grakštaus bokšto slėpėsi dar vienas, mažesnis, stambesnis ir gerokai mažiau išvaizdus. Mane kaip žmogų, dievinantį simetriją, šis vaizdas ne tiek prajuokino ar sužavėjo, kiek suerzino ir jau spėjo sugadinti tą mažumėle palankų miesto įvaizdį, kurį buvau susidaręs. Vis dėlto privažiavę katedrą atsidūrėme erdvioje turgaus aikštėje, kurios centre, mano nuostabai, stūksojau jau tobulai simetriškas, gigantiškas kokių keturių šimtų pėdų ilgio turgaus halės pastatas, su grakščiai kolonada priekyje. Deja, nespėjau dorai pasigėrėti vaizdu, kai mikliai išlaviravę net ir šiuo paros metu gausioje minioje atsidūrėme turbūt kitoje halės pusėje, o už karietos lango išvydau - negalėjau patikėti savo akimis - dar vieną viduramžišką raudonų plytų kratinį. Akimirkai pamaniau, kad tai vėl ta pati keista bazilika, juokingomis smailėmis, ir man paprasčiausiai susisuko galva, bet šį kartą bokštas stovėjo vienas ir..., buvau beveik tikras,  bent pusmetrį pakrypęs į vieną šoną. „Oh mein lieber Gott, Kiekvieno Paryžiaus architektų širdis tikrai neatlaikytų patirto šoko išvydus tokį, modernaus stiliaus tendencijas, tikrąja ta žodžio prasme, laužantį, vaizdą“, - gal kiek perdėtai atsidusdamas pagalvojau. Lyg perskaitęs mano mintis vežikas sušuko:
- Tai rotušės bokštas. Viskas, kas liko iš burmistro rūmų, laimei, jums bus parūpinti kambariai su geriausiu vaizdu į aikštę, - džiugiai tarė jis.
- Tokiu atveju tikiuosi kambaryje yra užuolaidos? - ironiškai paklausiau.
Vežikas mano kandumą nuleido negirdomis, bet tuoj pat į pokalbį įsitraukė ir generolas:
- Sakykite, o kas nutiko rotušei?
Vežikas nemaloniai atsikrenkštė.
- Nugriovė austrai. Bet tai dabar nesvarbu, - suskubo pridurti, -  nes mes jau atvykome!
Sustabdęs arklius ir nulipęs nuo pasostės vežikas atidarė karietos duris. Pirmas išlipau aš, vėliau padėdamas generolui vargais negalais išsiropšti lauk. Kol vežikas krovė lauk mūsų bagažą spėjau dar kartelį apsižvalgyti. Pripažinsiu, vežiko išliaupsinti Trojanovskų rūmai atrodė išties solidžiai: jaukių, pastelinių spalvų antikinės dvasios persmelktas trejų aukštų fasadas, dabintas įmantriais korintiniais kapiteliais, o virš aukštutinio karnizo dangų rėmė impozantiškos, marmurinės karo dievo Marso bei jo dukros Belonos skulptūros. 
- Visai neblogai kaip tokiam užkampiui, a? - sumurmėjo prigesusią pypkę prisidegdamas ponas garvežys.
Aš pritariamai linktelėjau. Tą pat akimirką netikėtai išgąsdino šaižus trimito garsas ir lėtai, girgždėdamos prasiveriančios geležimi kaustytos rūmų durys. Tarpdury suplevėsavo platus, vasaros dangaus melsvumo satino krinolinas, su arktinės lapės, balta it sniegas apykakle. Dama žengė greitais, tvirtais užtikrintais žingsniais link mūsų, o paskui ją kiek atsilikę sekė dar du pažai. Jai išnirus iš už rūmų metamo šešėlio ryškiai tarsi aureolė iš šventųjų paveikslų saulėje sužibo ir auksinių garbanų kuodas. Vis dėlto šiame šviesiame paveiksle ryškiai išsiskyrė siaura, sučiaupta burna, tiesi, griežtų formų nosis bei didelės, keistai mėlynos, užšalusį ežerą primenančios akys.
Generolas Maueris, pripratęs prie nusižeminusių meilikavimų, buvo nemaloniai nustebintas, kai impozantiškoji ponia tik nežymiai linktelėjo, o aš pats buvau apdovanotas tik atsainiu žvilgsniu. Priešingai nei dar prieš gerą pusvalandį tikino vežikas, mūsų taip laukianti rūmų šeimininkė greitu, bet aštriu žvilgsniu permetė aikštę akimis ir lengvai mostelėdama balta pirštine apmauta ranka šaltai lenkiškai tarė:
- Wchodzić do środka.
Akimirką lyg mietą prarijęs generolas stovėjo nejudėdamas, o pypkė tik lengvai rūko. Bet abejonių nekeliantis ponios žvilgsnis privertė mane taktiškai paraginti senąjį garvežį:
- Turbūt metas paskubėti, mesjė Malė galbūt jau laukia mūsų...
- Ak, žinoma, - sutrikęs sumurmėjo generolas ir mes, lydimi pažų, nuėjome paradinių rūmų vartų link. Paskui mus buvo girdėti spartūs žingsniai bei lengvas satino šlamesys. Geležiniai vartai girgždėdami užsivėrė.

Impozantiškoji ponia kurį laiką mus lydėjo rūmų koridoriais, bet paskui netarusi nė žodžio netikėtai pradingo. Kai jos nebebuvo matyti ir likome tik su dviem nebyliais pažais tariau generolui:
- Turbūt tokio sutikimo niekas negalėjo tikėtis...
- Sutikimo? - suprunkštė generolas. - To net sutikimu pavadinti negalima! Geriau jau išvis nepasirodyti nei toks abejingumas pačio imperatoriaus draugui. Dievaži, Barnatai, man šiurpas krečia vien nuo minties, kad lygiai taip pat jie priėmė ir mesjė Ševalą Malė! Jau geriau viltis, kad mes tik nemaloni išimtis...
Pritariamai linktelėjau.
- Kita vertus, nereikia stebėtis, šis kraštas visuomet buvo, švelniai tariant, kitoks.
- Bet, Barnatai, pavyzdžiui mūsų vežikas buvo itin malonus.
- Žinoma, jis bent kalbėjo vokiškai. Tai jau šis tas… - atsakiau. - O apie mūsų šeimininkę manau netrukus sužinosime daugiau. Galų gale, jei ponas Malė iš tiesų turi skonį, kaip kad tikinote, tuomet esu įsitikinęs suprasime, kodėl parodai pasirinkti būtent šios įžūlios ponios namai, - pridūriau.
Netrukus mano padedamas generolas įveikė paskutines raudonu kilimu dengtų laiptų pakopas. Trečiame aukšte laukė mūsų kambariai. Generolui teko erdvus, baltais lipdiniais puoštas kambarys su plačia lova bei didžiuliu baldakimu virš. Tuo tarpu aš turėjau įsikurti nedidelėje, blankiais tapetais klijuotoje kamaroje greta. Pažams atnešus pono Mauerio daiktus, turėjau visus juos iškraustyti, surūšiuoti bei padėti generolui persirengti vakarienei. Kol visą tai atlikau, išvėdintas kambarys jau spėjo prisipildyti aitrių pono garvežio tabako dūmų.  Ruošiausi eiti persirengti vakarienei ir aš, tačiau netikėtai pasirodęs vokiškai kalbantis mus atvežęs tarnas pranešė, jog į bendrą vakarienę jau būsime pavėlavę, tad teks pasistiprinti čia kambariuose. Generolas labai nesiskundė, nes ir pats atrodė išsekęs, o mano nuomonės, žinoma, niekas neklausė.
Išragavus įvairiausių, pripažinsiu, tikrai gardžius valgius, atneštuose sidabriniuose padėkluose, daugiau ar mažiau patenkintas generolas leido man palikti jį vieną. Tik grįžęs į savo tamsų kambarį pastebėjau, kad saulė jau nusileidusi. Užsidegiau žvakę, pasiklojau siaurą kietą lovą kambario kampe, nusirengiau, jaučiausi kaip niekad pavargęs. Prieš guldamas dar priėjau prie lango norėdamas įleisti gryno oro. Nors viskas skendėjo beveik visiškoje tamsoje, tačiau pilkšvame nakties danguje vis tiek nesunkiai įžiūrėjau ryškų keistos bazilikos siluetą bei, rodos, į pačius rūmus griūvančio rotušės bokšto kontūrą - taigi, vežikas nemelavo sakydamas, kad mums parūpinti apartamentai su geriausiu vaizdu į karališkąjį miestą... Apčiuopiau ranka užuolaidas ir greitai užtraukiau jas. Jau ruošiausi eiti į lovą, bet teko tik liūdnai šyptelti - užuolaidos buvo lyg tyčia tokios trumpas, kad dengė tik pusę aukšto kambario lango.

Naktį atsibudau nuo balsų koridoriuje. Kalbėjo moteris ir vyras. Pastarasis kalbėjo iš pykčio drebančiu balsu. Tyliai atsikėliau ir atsargiai pridėjau ausį prie durų.
- Tu tai žinojai!
- Ša! Tyliau, prašau... - susijaudinusi sušnabždėjo moteris, bet vyriškis ją nutraukė:
- Atsakyk! - iškošė jis. - Nes jei tėvas sužinos, aš neįsivaizduoju, kaip mes tai jam paaiškinsim...
Moteris sudejavo.
- Prisiekiu tau, ne. Iš kur galėjau žinoti? Manai, kad esu tokia kvaila, kad rizikuočiau?
Kiek patylėjusi pridūrė:
- Be to, jei atvyko ir tas storas austras, tai gal mes be reikalo jaudinamės?
- Matau tu vis dar nieko nesupranti... o tas austras... įdomu ar pats suvokia, kas ir kaip...
Tai taręs vyriškis nuėjo. Netrukus pasigirdo ir tolstantys moters žingsniai.