Kaimynystėje

Šlepetės šlepsėdamos šildė mano padus. Už horizonto pasislėpė saulė, bet jos šviesa dar apšvietė visą mano kelią. Mano šlepečių šlepsėjimas aidėjo tarp kaimynų namų. Iki pat krautuvės ir atgal. Grįžęs prie namų prisėdau ant suoliuko pažvelgti į vakarėjančią kaimynystę. Iš įpročio žvalgiausi primerkęs akis, tarsi jas spigintų saulės spinduliai. Prie vartelių gulėjo sudžiūvęs sliekas, o netoli nuo jos sutraiškyta sraigė.
Pro šalį dviračiu mynė vienuolė. Paskui ją spyrėsi du berniukai su paspirtukais. Jie garsiai juokėsi. Jų juokas aidėjo tarp namų. Tarp šių namų dažnai aidi. Dažniausiai varnų karksėjimas, kartais šunų lojimas.
Aš spoksojau pro vartelius, pro tarpą tarp namų klausydamasis kaimynystės aidų. Tai buvo nuostabiausia šios vasaros akimirka. Toks jausmas, lyg būtų nurimusi keletą metų ūžusi audra.
Kitą dieną lijo.