Namai ten, kur kitas tau riša batus

Argentina, El Chalten, Patagonija

Pusryčiams nusipirkom ką tik keptų skaniausių empanadų pasaulyje. Jų galima gauti tik grynais, tik ispaniškai ir tik tinkamu laiku. Tiesa rytą pradėjom skubėdami į bankomatą, nes jame grynieji pinigai išsibaigia per porą valandų. Tokia ta turisto kasdienybė Patagonijoje. Dalinomės empanadas per pusę, aptardami kiekvienos skonį ir aš tyliai džiaugiausi, kad užsakymo šį rytą nereikėjo stenėti man (nors ispanų mokėjau geriau nei jis, buvau dar neprisirpęs persikėlis ir bijojau paprasčiausių dalykų pasaulyje - užsisakyti).
Trasos į kalnus jau knibžda pilnos turistų, mes neskubam. Kai kurie skundžiasi, kad debesuota ir nebus kuo pasigrožėti. Pamačiau raudongalvį genį, kuris ispaniškai vadinamas Carpintero Gigante (didysis stalius) ir jau žinau, kad tai įstrigs mano atmintyje, o to aš čia ir atvykau.
Jis pasilenkia užrišti mano kalnų bato.
- Kaip jie gali atsirišti, kai užrišai dvigubu mazgu?
Stebiu veiksmą ir galvoju, kad dabar jau debesuotumas visiškai nesvarbus, nes turiu kuo pasigrožėti. Su šiuo žmogum aš visada namie.