labai tingiu taisyt klaidas miegojau 3 val šiandien

Mylėkis su dievu, mylėkis su broliu, mylėkis su savim. Pamiršk moralę ir švęsk gyvenimą. Nusidėk – tau bus atleista. Nusidėk – tau bus smagu. Prižadu – kitaip negaliu. Būsiu dievu, tavo broliu, tavim. Net ir taure, iš kurios gersi priešų kraują, varvantį nuo senų karnyzų. Kažkas čirpins smuikeliu ir skambės negimusių vaikų balsai – gyvenimo himnas. Čia telpa visi, čia mūsų gimtinė, čia kvepia šilojai ir šunys suloja. Lūš stalai nuo maisto – pūvančio, bet šilto - nei tau, nei tavo taurei nesvarbu tas galiojimo laikas. Rysi, rysi ir rysi. Rankom glamonėsi senus kotletus ir užsigersi trunyjančiu kisielium. Tu tikra hedonizmo ikona, apie tave rašo laikraščiuose ir tau nereikia kalbėt, kad aidintis balsas mane pasiektų. Lenkiu galvą.
Pasirink vieną iš trijų – atgaivinu Kernagį (jis tau padainuos „Kai sirpsta vyšnios suvalkijoj“), nusižudau, dvi bandelės su varške iš „IkI“. Juokiesi, nes Kernagis tau nepatinka, o bandeles pats gali nusipirkt, tad pasisodini mane ant kelių. Aš glostau tau plaukus ir bučiuoju akių vokus. Tu skaniai kvepi, tu toks šlykštus, bet taip skaniai kvepi. Traukiu tave pro šnerves. Visas blizgi nuo savimeilės ir riebalų, besisunkiančių iš porų. Prašau, prašau, prašau... Pirštais gniauži mano kūną, ardai jį dalimis, o aš savo kvėpavimu primenu šunį, karštą vasaros dieną. Dega mano oda nuo tavo žodžių ir to, ką pasakoja pirštai įsivėlę plaukuose, vis slystantys žemyn. Nurengi mane nuo mano rūbų.
Tavo kojos - mano kojos - tavo rankos - mano rankos - tavo veidas, o aš veido neturiu.
Hahaha čia tai bent seksas. Ne, brangioji, čia ne seksas, čia tavo paskutinioji. Gražu mirt jaunai, dar gražiau jei miršti ir baigi tuo pat metu. Dabar mes ant fortepijono, laužom instrumentą - net mielasis Šopenas negalėtų sukurt to, ką šią amžinybę stebi žiūrovai – dievas, brolis ir tu. Kvartos, skamba tik kvartos. Pasaulio sutvėrėjui nepatinka velnio pataikūnų, išgamų, nekrikštų intervalas. Jis išsitraukia ilgą metalinį virbą ir skaptuojasi juo ausis. Kiša gilyn tol, kol nebegirdi net savo agonijos persmelkto klyksmo. Tada lėtai atsikelia nuo žemės ir tyliai šnabžda - „Pakartot... pakartot.. pakartot“. Pražysta obelys, sunoksta sėklos ir gimsta obuoliukai, kurie vos tik nukritę liūdnai supūna. Iš jų sėklų akimirksniu išauga medžiai - seka tomis pačiomis pėdomis. Obelys maitinasi savo pavainikių syvais. Niekas niekada neatsikąs uždraustojo vaisiaus. Aišku, galės nuo lipnios žolės gramdyt liekanas, bet nesužinos, ką reiškia, kai barzda varva sultys ir amžiams užsiveria rojaus vartai. Ar tai laimė? – nežinau, bet jaučiuosi kaip prieš paskutinį patepimą. Nulaižau tavo ašaras ir prakaitą, susirenku daiktus ir tikiuosi, kad reinkarnacija egzistuoja. Mes dar susitiksim, nes tu niekada nuo manęs nepabėgsi - prižadu.